Jėzus beldžiasi į mūsų širdis, nori su mumis gyventi

Antrojo sekmadienio po Kalėdų Evangelija kalba ne apie epizodą iš Jėzaus gyvenimo, bet mus tarsi sugrąžina atgal, kalba apie Dievo Sūnų prieš jo atėjimą į pasaulį, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą. Apie tai kalbama Jono Evangelijos prologe, kurio pirmoji eilutė skelbia: „Pradžioje buvo Žodis“.
Pradžioje – tai pirmasis Biblijos žodis, kuriuo pradedamas pasakojimas apie pasaulio sukūrimą: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Šiandien Evangelija sako, kad tasai, kurį kontempliavome per Kalėdas, buvo anksčiau, pirmiau negu visa visata, anksčiau, negu erdvė ir laikas. „Jame buvo gyvybė“ (Jn 1, 4) dar prieš pasirodant gyvybei.
Evangelistas Jonas jį vadina Žodžiu. Ką tai reiškia? Mes žodžiais bendraujame. Paprastai juk kalbamės su kažkuo, o ne vieni, patys su savimi. Tai, kad nuo pat pradžių buvo Žodis, reiškia, kad nuo pat pradžių Dievas nori su mumis bendrauti, kalbėtis. Viengimis Tėvo Sūnus (plg. 14 eil.) nori mums pranešti, kaip gera būti Dievo vaiku. Jis, kuris yra tikroji šviesa (9 eil.), nori mus apsaugoti nuo blogio tamsos. Jis, kuris yra gyvybė (4 eil.), gerai pažįsta mūsų gyvenimą ir nori mums pasakyti, kad jis visada mus myli. Štai kokia nuostabi šios dienos žinia, sakė Pranciškus: Jėzus yra amžinasis Dievo Žodis, kuris visada apie mus galvoja ir nori su mumis bendrauti.
Dievas nepasiribojo tik žodžiais. Iš tiesų ir šios dienos Evangelijoje sakoma, kad „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (14 eil.). Jis tapo kūnu. Kodėl šv. Jonas naudoja terminą kūnas? Ar jis negalėtų elegantiškiau pasakyti, kad tapo žmogumi? Ne, sakė popiežius, jis sąmoningai pavartojo žodį kūnas, kuris nurodo mūsų žmogiškosios būsenos silpnumą, trapumą. Jis mums nori pasakyti, kad Dievas tapo silpnas, trokšdamas iš arti prisiliesti prie mūsų silpnumo. Nuo tada, kai Viešpats tapo kūnu, niekas mūsų gyvenime jam nesvetima. „Brangusis broli, brangioji sese“, – sakė popiežius, – „Dievas tapo kūnu, kad tau pasakytų, jog jis tave myli tokį / tokią, koks / kokia tu esi – su visu tavo silpnumu, su viskuo, ko galbūt tu gėdijiesi.“
Jo tapimas kūnu yra negrįžtamas. Jis neprisiėmė mūsų žmogystės kaip drabužio, kurį galima apsivilti ir nusivilkti. Jis niekada neatsiskyrė nuo mūsų kūno ir niekada neatsiskirs. Dabar ir visada jis yra danguje su savo žmogiškuoju kūnu. Jis amžinai susijungė su mūsų žmogiškumu, galėtume sakyti, kad jis su juo „susituokė“. Iš tiesų Evangelija skelbia, kad jis apsigyveno tarp mūsų. Jis neatvyko mūsų aplankyti, bet apsigyveno su mumis, pasiliko pas mus. O ko jis iš mūsų tikisi? Artumos. Jis nori, kad mes su juo dalytumės džiaugsmais ir rūpesčiais, troškimais ir baime, viltimi ir liūdesiu, kad leistume jam būti su mumis kiekvienoje situacijoje. Nevenkime jo, atverkime jam širdis, nieko nuo jo neslėpkime. Tyloje stovėdami prie prakartėlės gėrėkimės mums artimo, kūnu tapusio Dievo švelnumu. Nebijokime pasikviesti jo pas mus, į savo namus, į šeimą, į savo silpnumą. Jam atėjus mūsų gyvenimas pasikeis.
Sekmadienio vidudienį sakytą kalbą popiežius baigė malda, kad Šventoji Dievo Motina, kurioje Žodis tapo kūnu, padėtų mums priimti Jėzų, kuris beldžiasi į mūsų širdies duris, nori gyventi su mumis. (JM / Vatican News)