Liepos 6-oji – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės diena – puiki proga prisiminti ne tik vienintelį Lietuvos karalių, bet ir žmogų, tyrinėjusį jo laikus. Profesorius Edvardas Gudavičius (1929–2020) – Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas, prof. Alfredo Bumblausko, VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko ir kitų žymių Lietuvos istorikų mokytojas, nustatęs tikėtiną karūnavimo datą ir taip padovanojęs mums šiais laikais minimą šventę.
1998 m. prof. E. Gudavičius išleido monografiją „Mindaugas“, vainikavusią visus profesoriaus XIII a. Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Šiemet, po daugiau nei 27 metų, ši knyga išversta ir publikuota lenkų kalba. Veikalą išvertė dr. Katarzyna Korzeniewska-Wolek, prie darbo su ja prisidėjo Jogailaičių universiteto Krokuvoje profesorė Lidia Korczak ir VU Istorijos fakulteto mokslininkė dr. Inga Leonavičiūtė, o vieną iš dviejų knygą lydinčių tekstų parašė VU rektorius, istorikas prof. R. Petrauskas. Plačiau apie prof. E. Gudavičių, jo indėlį į Lietuvos istoriografiją ir Mindaugo tyrinėjimus papasakojo istorikė dr. I. Leonavičiūtė, o knygos vertimo iššūkiais ir mintimis apie jos aktualumą pasidalijo dr. K. Korzeniewska-Wolek.
Naujas žvilgsnis į Lietuvos istoriją
Prof. E. Gudavičiaus mokinė dr. I. Leonavičiūtė profesorių įvardija kaip moderniosios Lietuvos istoriografijos kūrėją: „Perfrazuojant poetą Sigitą Gedą, prof. E. Gudavičius padarė „perversmą mūsų galvose“. Poetas taip apibūdino legendinę laidą „Būtovės slėpiniai“, kurioje profesorius kartu su mokiniu prof. A. Bumblausku demonstravo naują kalbėjimą ir mąstymą apie Lietuvos praeitį. Prof. Gudavičius suformulavo naują civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, įtraukusią ją į Europos ir pasaulio istorijos modelį.“
Pasak istorikės, pamatinė naujosios prof. E. Gudavičiaus koncepcijos idėja – pavėluotas Lietuvos pritapimo prie Vakarų civilizacijos procesas (europeizacija), kuris prasidėjo po Lietuvos krikšto. Anot profesoriaus, ne krikštas, o jo vėlavimas kaltas dėl Lietuvos atsilikimo. Ši koncepcija suteikė galimybę iš naujo pažvelgti į XVII–XVIII a. Lietuvos istoriją, pastarąjį laikotarpį pradedant traktuoti jau ne vien kaip valstybingumo praradimo, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją.
Nors prof. E. Gudavičius yra Lietuvos istoriografijos unikumas, parašęs daugiau kaip 1000 įvairiausių tekstų, užsienyje savo gyvenamuoju laiku jis nebuvo plačiai žinomas. Pasak dr. I. Leonavičiūtės, taip susiklostė dėl neįprastos istoriko biografijos ir pasireiškusios judėjimo ligos. Pirmoji prof. E. Gudavičiaus profesija buvo inžinierius, tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį jis tapo istoriku, o judėjimo liga jam neleido pasinaudoti vis labiau atsiveriančių sienų teikiamomis galimybėmis ir įsitraukti į tarptautinę akademinę bendruomenę. Dėl šių priežasčių profesorius tyrimus daugiausia publikavo lietuvių kalba. Tačiau su jo civilizacine koncepcija tarptautinę istorikų bendruomenę supažindino prof. A. Bumblausko darbai, o vėliau – ir doc. Aurimo Švedo tekstai.
Mindaugo epochos tyrimai: nuo alodo iki karūnavimo dienos
Naujai pažvelgęs į Mindaugo laikų šaltinius, prof. E. Gudavičius padarė ne vieną atradimą. Atlikdamas šiuos tyrimus istorikas atsispyrė nuo kito VU auklėtinio ir profesoriaus – Henryko Łowmiańskio (1898–1984) studijos apie Lietuvos valstybės susidarymą.
„Pirmieji profesoriaus darbai dar aštuntame dešimtmetyje, pradedant Mindaugo epochos tyrimus, buvo skirti alodo (nuosavybės) klausimui. Tai vedė prie teiginių apie Lietuvos ir Rusijos tipologines skirtybes, kuriose nebuvo nuosavybės ir feodalizmo. Šiuos prof. E. Gudavičiaus teiginius prof. A. Bumblauskas yra apibūdinęs kaip kuluarinę rezistenciją, kertančią į „jautriausią Lenino“ vietą. Taikydamas toponimikos analizės metodą, ieškodamas kunigaikščių asmenvardžių ir vietovardžių atitikimų, prof. E. Gudavičius lokalizavo XIII a. lietuvių kunigaikščių valdas, taip sudėliodamas to meto Lietuvos politinį žemėlapį. Be kelių bandymų ginčyti ir tikslinti profesoriaus kunigaikščių valdų lokalizacijas, šiandien toks žemėlapis įsitvirtinęs Lietuvos istoriografijoje ir funkcionuoja iki šiol“, – prisimena dr. I. Leonavičiūtė.
VU Istorijos fakulteto dėstytoja sako, kad prof. E. Gudavičius patikslino ir Lietuvos valstybės susikūrimo datą – minėjo maždaug 1240 m. Kartu jis patikslino ne vieną daugiau ar mažiau žinomų lietuvių ir žemaičių XIII a. žygių ir susidūrimų su priešininkų kariuomenėmis detalę. Pavyzdžiui, profesoriaus dėka išsiaiškinta, kad Saulės ir Durbės mūšiuose prieš Ordino kariuomenę laimėjo žemaičiai, nedalyvaujant lietuviams, o bendras baltų genčių pasipriešinimas Ordinui (baltų vienybė) yra tik istoriografinis mitas. Istoriografiniu mitu prof. E. Gudavičius vadino ir totorių poveikį Lietuvos valstybės kūrimosi procesui.
„Kalbant apie Mindaugą, profesorius šiai asmenybei priskyrė Chlodvigo vaidmenį – tai buvo frankų genčių suvienytojas, Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius. Mindaugą jis prilygino ir Vidurio Europos valdovams – Vengrijos Geizai ar Lenkijos Mieško I. Tokiose paralelėse ypač svarbus Mindaugo krikštas ir karūnavimas, kaip Lietuvos pritapimo prie Vakarų Europos faktoriaus įvertinimas. Galų gale Mindaugo žmonos karalienės Mortos vaidmens išryškinimas istorijoje“, – apibendrina dr. I. Leonavičiūtė.
Kaip liepos 6-oji tapo valstybine švente
Pasak mokslininkės, prof. E. Gudavičius Lietuvos visuomenei suteikė vieną svarbiausių dovanų – patikslino Mindaugo karūnavimo datą. Nuo abstraktaus liepos mėnesio, kuris istoriografijoje buvo įsitvirtinęs nuo XIX a. pabaigos (pirmosios išsamios studijos apie Mindaugą, parašytos Juliuszo Latkowskio), iki konkrečios datos – 1253 m. liepos 6 d.
„Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius prof. E. Gudavičius, remdamasis keliais dokumentais, nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą. Pirmasis jų buvo 1253 m. liepos mėnesio Mindaugo Žemaitijos dovanojimo aktas, kuriame nurodyta, kad jis sudarytas karūnavimo dieną. Popiežius Inocentas IV šį dovanojimą patvirtino tų pačių metų rugpjūčio 21 d. Svarbu tai, kad karūnavimas turėjo vykti sekmadienį, tačiau, įvertinus dokumento kelionės laiką (apie pusantro mėnesio), liko liepos 6 diena“, – aiškina istorikė.
Ji priduria, kad jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kilo idėja liepos 6-ąją įtraukti į Lietuvos švenčių sąrašą: „Laikraštyje „Atgimimas“ prof. E. Gudavičius nurodė motyvus, o jau spalio mėnesį LR Aukščiausiosios Tarybos įstatymu liepos 6-oji buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos švenčių sąrašą kaip Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Nuo 1991 m. Lietuva oficialiai liepos 6-ąją mini Valstybės dieną šalia kitų dviejų svarbių datų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.“
