Antroje rugpjūčio pusėje nusvyra saulėgrąžų graižai – jie apsunko nuo sėklų svorio. Iki pilnos branmdos joms dar toli, tačiau tokias sėklas pirmiausiai įvertina paukščiai.
Saulėgrąža – ne taip seniai mūsų krašte auginama kultūra, dažno daržo pagalbinė „puošmena”, tačiau šio augalo daugiapusė svarba ir nauda iki galo taip ir nebuvo įvertinta. Žinoma, savo buityje ir virtuvėje darže užaugintų saulėgrąžų sėklų mes beveik nenaudojame. Tokia tradicija susiklostė dėl mūsų klimato, kuris ne visada palankus saulėgrąžoms. Saulėgrąža palikta pietinių ar vidurio Europos valstybių rūpesčiui. Tiesa, saulėgrąžų aliejų vartojame ir vargu ar jį iš virtuvės kas nors išstums.
Tačiau kalbėdami apie siaurą ūkinę naudą, kurią galima matuoti kilogramais ar eurais, mes dažnai pamirštame, kad yra ir kitokių naudų. Viena jų – nauda gamtai, kurios dalis gali būti sukuriama savo žemėje skiriant vietos vabzdžių mėgiamų augalų laukeliams.
Tokiuose vabzdžiams skirtuose laukeliuose sėjamos mūsų ūkiuose ir sodybose jau kultivuojamos rūšys – raudonėliai, melisos, facelijos, agurklės, įvairūs prieskoniniai augalai ir, žinoma, saulėgrąžos. Didžioji dalis šių augalų teikia daug nektaro, tad laukelio „dovanomis“ pasinaudoja ne tik mūsų bitės, bet ir daugelio rūšių laukiniai bitiniai vabzdžiai, drugiai. Antra vertus, šiuos augalus mes naudojame ir savo virtuvei – kaip prieskoniuos, pagardus. Dar didesnės galimybės dalį jų produkcijos paruošti ir priduoti kaip vaistinę žaliavą.
Laukelyje pasėtos saulėgrąžos žydi antroje vasaros pusėje. Jų žiedynus (graižus) lanko vabzdžiai, tačiau pasibaigus žydėjimui vis dažniau išvystame paukščius, kurie vasaros gale pradeda keisti mitybos įpročius, jų racionuose atsiranda daugiau sėklų ir vaisių. Saulėgrąžų sėklos yra be galo mėgiamos daugelio sparnuočių, beje – ne tik vasarą ir rudenį, bet ir žiemą, juos lesinant lesyklose.
Saulėgrąžų graižai sėkloms bręstant pradeda sunkėti ir nulinksta – pačius didžiausius tenka pririšti prie kartelių ar paramstyti. Dar gerokai prieš sėklų sutvirtėjimą saulėgrąžas pradeda lankyti pirmieji žvalgai – zylės. Jos snapais nubarsto sėklas pridengusius žiedų lapelius ir pradeda smaguriauti.
Tokiu metu reikia pasirinkti – jeigu dalį graižų norime išsaugoti sėkloms, juos teks aprišti audiniu, apsaugoti nuo paukščių. Tiesa, ši apsauginė medžiaga neturėtų būti kibi, priešingu atveju zylėms, geniams, bukučiams, kurių nagai skirti laipioti, yra ilgi ir lenkti, ji gali būti pražūtinga – joje paukščiai įsipainioja, pakimba galva žemyn ir žūsta. Sėkloms skirtus graižus riekia nupjauti kuo vėliau, kai sėklos būna „pilnos“, tačiau negalima suvėluoti, ypač drėgną rudenį, nes graižai pradeda pelyti ir pūti.
Kitas saulėgrąžas galima palikti paukščiams. Jau rugsėjo pradžioje jos tampa svarbiu traukos centru, prie jų atskrenda bent keleto rūšių paukščiai. Visų pirma tai – didžioji ir mėlynoji zylės, jeigu netoliese yra miškas – ir pilkosios, juodosios zylės, bukučiai, geniai. Įprasti saulėgrąžų derliaus naudotojai yra svilikai, žaliukės, kikiliai, karklažvirbliai ir naminiai žvirbliai, net kėkštai.
Toks saulėgrąžų sėklų gnaibymas, lukštenimas ir lesimas trunka apie mėnesį – tai priklauso nuo jų pasėjimo ir brendimo laiko. Beje, siekiant paukščiams suteikti kuo daugiau malonumo, saulėgrąžas galima sėti skirtingu laiku, kad jų trauką paukščiai jaustų kuo ilgiau.
Net ir 1-2 mėnesiai, kai paukščiai maitinasi saulėgrąžomis, yra svarbūs jų populiacijoms. Žydinčios saulėgrąžos atrodo tikrai įspūdingai. Lauko gale, mums nesvarbiame žemės plotelyje jos gali tapti svarbiu akcentu mums ir gamtai, ypač – vabzdžiams bei paukščiams, kurie rudens pradžioje čia gali pasiruošti kelionėms ir būsimai žiemai. Jei tokio ploto nepasėjote šiemet, suplanuokite jį kitam pavasariui – to gamtai tikrai reikės.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka
