Paukščių žinovų bendruomenėje retkarčiais šmėsteli naujiena: rasta, pastebėta, nufotografuota dar viena nauja, iki šiol Lietuvoje nematyta paukščių rūšis! Dabar jų yra bene 413, tačiau šis skaičius bet kada gali keistis. Ir tai priklauso nebūtinai nuo pačių paukščių, tą lemia ir paukščius pažįstančių, juos stebinčių žmonių kiekis. Skandinavijoje ir Suomijoje, kur paukščių stebėjimas yra vienas svarbiausių laisvalaikio užsimėmimų, paukščių rūšių aptikta gerokai daugiau, nei pas mus.
Nesivaikykime jų gausos rekordų, nes daug svarbiau pažinti pačias įprasčiausias mūsų rūšis. Jei kiltų klausimais: o kam to reikia, atsakyti būtų paprasta – tik pažindamas ir žinodamas gali saugoti, rūpintis visomis gamtos vertybėmis, žinoma – ir paukščiais. O šios vertybės – kiekvienas augalas, gyvūnas yra nedalomos gamtos visumos detalė.
Dabar pristatau plėšriąją medšarkę, ne patį dažniausią, bet visur esantį ir, ko gero, labai seniai, nuo poledynmečio pas mus gyvenantį paukštį. Jo vardas atskleidžia ne tik išvaizdą, bet ir būdą – ne be reikalo tai yra „plėšrioji“ medšarkė. Pagal savo dydį (sveria apie 60-70 gramų) ji yra stipri, o jos grobiu tampa 30-40 gramų pelė ar pelėnas, stambi varlė ar žvirblio dydžio paukštis. O kodėl paukštis gavo medšarkės (medžių šarkos) vardą? Pažiūrėkite į jos išvaizą ir taps aišku: jos ilga uodega, didelė galva, apvalūs sparnai tokie patys, kaip šarkos. Tik skrenda medšarkė kitaip – banguojančia linija, sparnais plasnodamas su intervalais, gi šarka jais mosuoja dažnai.
Daniausiai tupinčią ją matome laukų krūmo viršūnėje, ant atsikišusios medžio šakos ar laidų – tokios vietos yra patogiausios stebyklos. Visa, kas juda ant žemės, kas skraido aplink, yra medšarkės pamatoma ir gali tapti jos grobiu. Tai gali būti žiogas, vabalas, varlė, pelė ar pelėnas. Žinoma, ir paukštis – nors trumpasparnė medšarkė atrodo negreita, bet ore ji geba pulti staiga, daryti viražus. Tokia taktika pasiteisina. Kartą rugpjūčio gale Ventės rage stebėjau plėšriąją medšarkę, kuri staiga šovė aukštyn į orą, įsisuko į tirštą urvinių kregždžių pulką ir nutvėrė vieną jų. Po keleto akimirkų ji nusileido į krūmą netolies, nuėjęs ten radau kregždutę negyvą, įspraustą į tarpušakį.
Beje, nors plėšrioji medšarkė garsėja savo nuožmiu būdu (negali pakęsti net greta esančios kitos medšarkės), tačiau tikrai plėšrūno medžioklei reikiamų įnagių neturi. Jei snapas tvirtas (juo, sužnybus pakaušyje, akimirksniu pribaigiamas pelėnas), tai kojos be aštrių lenktų nagų ir tvirtų pirštų. Medšarkė šį trūkumą kompensuoja savotišku „įrankių“ naudojimu – savo grobį pasmeigia ant spyglio, įspraudžia tarpušakin ir taip fiksuotą gali mėsinėti.
Labai ilgai buvo tikėta, kad plėšriosios medšarkės mūsų krašte pasirodo tik žiemą. Matyt, tada niekas nesilankė didžiosiose mūsų aukštapelkėse, kur anksti pavasarį (balandžio mėnesį) medšarkės peri, o po to visą vasarą jas galima matyti pievose, miškų laukymėse. Tai gana baikštus paukštis, jį nelengva nufotografuoti. Tačiau būdama atsargi, ji pati gali būti labai drąsi – ne kartą mačiau, kaip ji ore vijo suopį, sukosi aplink, o šis skubėjo pasitraukti iš „jos“ teritorijos.
Plėšriosios medšarkės Lietuvoje niekas specialiai netyrė, apie ją žinoma labai nedaug. Tačiau jei norėsite ją pamatyti, būtinai žvalgykitės laukuose, pamiškėse, durpynuose ir, žinoma, pelkėse. Su paprastąja medšarke jos nesupainiosite, tuo labiau, kad šios yra daug mažesnės ir jau rugpjūtį išskris žiemoti. Medšarkes mes matome visus metus, bet nežinome, ar tai yra sėsliai gyvenantys paukščiai.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka. Plėšrioji medšarkė savo stebykloje.
