Jeigu reikėtų keletu žodžių apibūdinti įvairius paukščius, lengviauias būtų apsakyti klykuolę – tai antis švilpiančiais sparnais. Nors ir kitos antys skrendant girdimos iš tolo, tačiau klykuolių sparnų grojimas – lyg aukšta gaida, pavasarį tampanti dar aiškesnė ir tylų rytmetį virš girios ežerėlio ar upės girdima iš toli.
Ši antelė turi ir kitus ne mažiau įdomius požymius – ypatingą spalvų derinį. Patelė, kaip ir daugelio kitų ančių, pilkai rusva galva, širmom šonų plunksnomis, tačiau patinukas – margas, jo apdare vyrauja aiškiai besiskiriančios juoda ir balta spalvos. Jo galva juoda, spindinti metalo žvilgesiu, o prie snapo pamato iš tolo švyti baltos dėmės – po vieną kiekvienam galvos šone. Baltos spalvos gausu visam gaigaliuko apdare – balta kūno apačia, šonai ir krūtinė, baltas kaklas ir net veidrodėlis sparnuose. Tai ypač matyti paukščiams skrendant. Juodas nugaros vidurys, antuodegis ir juodos plasnojamosios bei vairuojamosios plunksnos tik dar labiau paryškina baltųjų plunksnų kontrastą. Iš toli pastebima ir klykuolės akis – ryški, rusvai balta. Klykuolė – apvalių formų, trumpakaklė didgalvė antis, kūno proporcijomis daranti stipraus paukščio įspūdį.
Į upes bei upelius klykuolės sugrįžta anksti, dar žiemai nesibaigus. Tada jos jau pasirinkę poras, ir nebaidomos mėgsta greitu savo skrydžiu lekioti virš vandens, dažnai leistis į bangeles ir skristi vėl. Sparnų zvimbimas, vandens purslų teliuškavimas reiškia tikrą šių paukščių pavasarį, o nutirpus girios ežerėlių ledui, prasideda jų tuoktuvės. Tiesa, patelės jose būna mažiau aktyvios – plaukioja ištiesusios galvą arba sūpuojasi ant bangelių. Gi patinukas dūksta – pašiaušia galvos plunksnas, nuleidžia galvą ir staigiu judesiu ją užverčia ant nugaros ir pakelia į viršų. Kai kada jis išskleidžia uodegą ir pasispirdamas kojomis neria į priekį. Jeigu ežerėlyje susirenka daugiau antelių, stimulas tokiems šokiams ant vandens bei vejonėms – garantuotas.
Klykuolė – viena iš nedaugelio miškinių ančių. Gal tik perskridimų ar žiemojimo metu jas sutiksi vidaus vandenyse, toli nuo miškų. Gi kitu metų laiku jos gyvena miškų upeliuose bei ežerėliuose. Ypač daug klykuolių Aukštaitijos miškų ežeruose ežerėliuose. Ne šiaip sau paukščiai pasitraukė į miškus. Čia, senų medžių drevėse, o kai kur – inkiluose jos peri. Keista matyti po pušyną greitai nardančią klykuolių porą. Taip antelės ieško sau drevės. Dažniausiai jos pasirenka jau keletą sykių naudotą drevę, kurią kažkada iškapojo juodoji meleta. Nelengva patelei spraustis pro meletos namų duris, dar sunkiau įsitaisyti ant drevės dugno. Pirmi kiaušiniai – melsvi ir apvalaini – padedami ant lizdo dugne esančių trūnėsių, vėliau patelė nuo pilvo pripeša minkštų šiltų pūkų. Išsiritę ir apdžiūvę juodi baltaskruosčiai ančiukai turi tokius minkštus pūkus, kad be baimės šoka iš aukšto (kartais 10-15 metrų) ir žemėn nusileidžia laimingai. Kai paskutinis klykuoliukas atsiduria ant žemės, patelė surenka jų pulkelį ir patraukia link upelio ar ežero. Štai tada ir prasideda pačios sunkiausios mažylių gyvenimo valandos, nes iki vandens gali būti net visas kilometras. Prie Kretuono ne kartą teko rasti klykuolių lizdus, iš kurių kilusiems jaunikliams pirmojoje kelionėje reikėdavo įveikti dvejus geležinkelio bėgius, o jiems tai buvo labai sunku.
Vanduo – tikroji klykuolių stichija, neveltui jos priskiriamos nardančiosioms antims. Visai nesunkiai senos antys neria į 3 – 4 metrų gylį, kur randa sultingų povandeninių augalų bei moliuskų, vėžiagyvių, vabzdžių. Kai kada jų grobiu tampa net mažos žuvelės. Per porą mėnesių jaunikliai užauga ir tampa lygiateisiais klykuolių pulkelių nariais. Iki pat žiemos jie būna labiau panašūs į pateles, o vėliau savo plunksnas pakeičia – patinukai tampa margi ir puošnūs, patelės rūpestingai kuklios.
Dažnai klykuolės peri prie pat sodybų. Tai suprantama – žmonės jų niekada neskriaudžia, o plėšrūnai – kiaunės, šeškai rečiau aplanko jų lizdus.
Selemonas Paltanavičius
Nuotrauka autoriaus: Klykuolės
