Ekologai paukščių neskirsto į „vasaros“ ir „ne vasaros“ paukščius, jie naudoja tokius terminus kaip sėslus, migruojantis, žiemojantis. Tačiau žinome, kad migruojantys paukščiai, žiemojantys Pietų Europoje ir Afrikoje, būna įvairūs – vieni pavasarį sugrįžta anksti, kiti – tik miškams sužaliavus, gegužės pradžioje.
Vėlai sugrįžtančias ir labai anksti (jau rugpjūčio viduryje) išskrendančias rūšis dažnai pavadiname vasaros paukščiais, nes jie pas mus būna 3-3,5 mėnesio. Tai išimtinai tolimi migrantai, žiemojantys Afrikoje, daugelis – į pietus nuo pusiaujo.
Daug kam, susipažinus su šiais paukščiais, kyla klausimų, į kuriuos būtina atsakyti. Tik žinodami viską, galėsime kitaip reaguoti į paukščių pasirinkimą savo tėvynėje gyventi taip trumpai, taip pat – apie paukščių rūšių populiacijų tvarumą, kuris, mūsų manymu, turėtų susidurti su rimtomis problemomis. Tačiau apie viską iš pradžių.
Visų pirma, kokios tai rūšis, mūsų vadinamos vasaros paukščiai? Jų ne taip mažai – tai volungės, žalvarniai, čiurliai, kai kurios pečialindos (pavyzdžiui, šiaurinė), paprastoji medšarkė, kiauliukė, geltonoji kielė, nendrinukės, žiogeliai, raudongalvė sniegena. Visas šias rūšis vienija „vasariškas“ būdas, jos Lietuvoje gyvena apie trejetą mėnesių. Sunku pasakyti, kodėl taip trumpai, nes kai kurios jų lesalo turėtų bent 4-5 mėnesiams. Rugpjūčio viduryje, jiems išskrendant, vabzdžių būna dar gausu, be to, kai kurios rūšys (kad ir raudongalvė sniegena) mitybą vabzdžiais puikiai derina su sėklomis, vaisiais.
Gali būti, kad tokį trumpą „viešėjimą“ pas mus lemia šiek tiek kiti dalykai. Visos šios rūšys peri tik vieną vadą, nors gyvendamos bent mėnesiu ilgiau, suspėtų perėti du kartus. Atsakymo, matyt, reikėtų ieškoti mityboje – ne be reikalo šie paukščiai vasarai skrenda toli į šiaurę, kur diena trunka 17 valandų, o dar šiauriau – iki 20 ar visas 24 valandas. Šviesusis paros laikas labai tinka vabzdžiams gaudyti, todėl patogu auginti jauniklius. Pradėjus trumpėti dienai, suveikia fotoperiodinis biologinis mechanizmas, paukščiai perspėjami apie artėjantį „alkaną“ metą. Jų išskridimas – reakcija į šį signalą; net baltieji gandrai, kurie grįžta kovo gale, dar esant šaltiems orams ir net sniegui (tai rodo, kad tokios sąlygos jiems priimtinos), išskrenda per pačius karščius, nors žmonių protu, jie galėtų būti dar visą rugsėjį.
Daugelio šių paukščių skrydis labai greitas, jie savo žiemavietes pasiekia per keletą dienų – tokie yra čiurliai, kurie šiuo metu augina jauniklius, tačiau po mėnesio jų jau neregėsime ar matysime paskutiniuosius. Šis faktas tik patvirtina nuomonę, kad paukščiai nejaučia baimės, jog kažkur nespės ir todėl išskrenda anksčiau.
Dar grįžkime prie veisimosi strategijos – vienos vados smulkiems žvirbliniams paukščiams paprastai nepakanka užtikrinti populiacijos tvarumą, jie peri 2 ar net 3 kartus. Tačiau vasaros paukščiai peri vieną kartą ir jų vados nebūna gausios – vidutiniškai 4-5 jaunikliai. Toli migruojantiems paukščiams pakeliui kyla daug pavojų, ir užtikrinti, kad iš vienos šeimos (tėvų bei 4-5 jauniklių) iki kito perėjimo liktų bent 2 individai, yra sunki užduotis. Atrodo, kad paukščiai ją įveikia, jei tik į jų strategiją, gamtos kurtą milijonus metų, neįsikiša žmogus. Regime, kad daug vasaros paukščių rūšių nyksta tiesiog mūsų akyse, žinome ir šio nykimo tikrąsias priežastis: tai perėjimo vietų naikinimas, migracijos kelių apsaugos trūkumas ir, žinoma, tiesioginis naikinimas, kuris 21 amžiuje atrodo labai keistai ir nesuprantamai.
Paukščiai ir jų išsaugojimas – visų reikalas. Šie žodžiai, deja, nuskamba lyg šauksmas tyruose, nes paukščiais ir jų likimu praktiškai niekas nesidomi. Pažeidžiamiausi vasaros paukščiai per labai trumpą laiką tapo tokie reti, kad šiandien turime klausti tiesiai: ar po 20 metų mūsų vasaros bus jau be jų?
Kaip jums atrodo tokia prognozė? Mokslininkai, vykdantys monitoringą, sako, kad ji tokia ir bus. Kiti mano, kad paukščiai gyvens, kaip gyvenę, taigi – išliks. Būtų smagu, jei taip ir būtų…
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotr. Vasaros paukštis kiauliukė
