Likus geram pusmėnesiui iki lapkričio pirmosios, Lietuvoje pastebimas aktyvesnis kapaviečių lankymas, ieškojimas, kur pigiau nusipirkti žvakių, plastikinių puokščių, kaip pagal mados kodą sutvarkyti artimųjų kapus. Lapkričio mėnesio pirmosiomis dienomis gatves okupuoja kapų lankymo paradai – net senieji moskvičiai ir žiguliai pamaloninami metine kelione… į kapines.
Žmonėms – tai mistikos kupinos dienos, artimųjų pagerbimas, dažniausiai užgožiantis lapkričio 1-oios – VISŲ ŠVENTŲJŲ – iškilmes. Dabartinė valdžia, norėdama, kad keliauninkai į kapus išvengtų spūsčių, net ir lapkričio 2-ąją paskelbė ne darbo diena. Vieniems – tai papildomas pailgintas savaitgalis, kitiems – diena, kai nežinia, ką veikti, tretiems – puiki proga dar vieną dieną neiti darban. Būkime atviri – šios dienos galėtų būti darbo dienomis, nes, kaip ir birželio 24-oji (Joninės – svarbiausia lietuvių vasaros šventė, senovėje vadinta Rasos švente arba Kupolėmis) ar rugpjūčio 15-oji (Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė – Žolinė) – dabartinei vartotojiškai civilizacijai jau mažai ką reiškia…
Skaitytojams šia tema siūlome drąsų žurnalistės, naujųjų laikų istorijos magistrės Linos DŪDAITĖS-KRALIKIENĖS ir Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebono, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratoriaus kun. teol. lic. Andriaus ŠUKIO pokalbį, kurį parengė doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ.
Lina: Lapkričio 2-ąją mūsų protėviai vadino Ilgėmis, t. y. mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena. Pavadinime telpa ilgesys ir mirties nuojauta. Buvo tikima, kad, mirštant žmogui, nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko.
Ilgą laiką net katalikų Bažnyčia lapkričio 2-ąją vadino Vėlinėmis. Tądien švenčiamos trejos gedulinės šv. Mišios. Pagrindinės šv. Mišios baigiamos procesija bažnyčioje, šventoriuje ar net į kapines. Pelnomi visuotiniai atlaidai, jei per Vėlines bažnyčioje ar koplyčioje sukalbamas „Tėve mūsų“ ir tikėjimo išpažinimas arba per Vėlinių aštuondienį (lapkričio 1–8) aplankomos kapinės ir meldžiamasi už mirusiuosius…
Pastaruoju metu termino „Vėlinės“ atsisakyta, o lapkričio 2-oji vadinama Mirusiųjų minėjimo diena (tolygi iškilmei). Terminas „Vėlinės“ tinka kitoms konfesijoms, bet katalikai tiki, kad siela nemirtinga, kad palaidojamas tik žmogaus kūnas.
Andrius: Todėl lapkričio 2-ąją vadinkime ne „vėlinėmis“, o „sielinėmis“. Sielinės kalba apie šviesą, prasmę, amžinybę… Sieliniai yra dalykai, kurie priklauso sielos sričiai. (Atkreipiu dėmesį, kad šia prasme mes retokai vartojame žodį „sielinis“. Todėl šio žodžio nesupainiokime su dažniau kalboje vartojamu „sieliniu plukdymu“ – vienu iš trijų medienos transportavimo vandens telkiniais būdų – red. pastaba.)
Tikėjimas – kuo, į ką, kaip?
Lina: Keista, kad net kai kurie profesoriai šiandien, kalbėdami apie nemirtingą žmogaus sielą, vis dar pasakoja apie vėles, kurios į dangų lipa medžių šakomis, o Kūčių vakarą atsėlina prie stalo pavalgyti…
Tikėdami vėlėmis, mes bijome mirusiojo. Kai mirė mano močiutė, manęs klausė, ar nebaisu prie jos prieiti. Į klausimą atsakiau klausimu: „Ji mylėjo mane gyvą, kodėl ji turi manęs nemylėti dabar?“ Žiūrėkite, kaip mirtis pakeičia mūsų santykį su žmogumi! Užuot mylėję – imame bijoti, nes netikime siela. Tikime vėlėmis.
Andrius: Tai, deja, paliudija ir pasisakymai kapinėse per laidotuves: dažnai norėtųsi skradžiai žemėn prasmegti. Sąmonę veikia sakomi žodžiai, pvz., „Tu sugrįši lietaus lašeliu ar paukštelio giesmele…“ Ir visi kiti kliedesiai! Juk taip patvirtinama reinkarnacija, kurios esmė tokia: žmogui mirus, siela gyvena toliau, tik pakinta fizinis kūnas. Tuo tiki krišnaitai ir budistai. Katalikų Bažnyčia reinkarnacija netiki. Po mirties siela eina į Dievo teismą: todėl, ką padarei mažiausiam (artimam) – tą man padarei (Dievui) (plg. Mt 25, 31–46) arba „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiuoju tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24).
Lina: Mirtis – kaip slenkstis iš laikinumo į amžinybę. Tačiau, stebint katalikiškas būdynes (šermenis), kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas ir baigiasi kapais. Tiesa, dar „paskutiniai pietūs“…
Prisiminkime save, išlydinčius į Amžinybę brangius žmones ar sėdinčius prie karsto paskutinį vakarą ir besiklausančius baisių giesmių, kuriomis maldaujama: „Atsimerk, Mamyte“, „Atsikelk, Tėveli“… O ką mes darytume, jei nors vienas prašymas išsipildytų? Jei mūsų artimas žmogus imtų ir atsisėstų karste? Apsidžiaugtume? Tikriausiai spiegdami mautume iš salės, pakeliui kliūdami už didžiulių, artimo meilę turinčių liudyti vainikų. Kodėl?
Ne paslaptis, jog mirusieji visąlaik kėlė gyviesiems pačių įvairiausių emocijų, tačiau stipriausia buvo baimė. Beveik prieš 300 metų Europoje kilo masinė psichozė – XIII a. po netyčia gyvo palaidoto škotų kilmės mokslininko Dunso Scoto visi paniškai ėmė bijoti būti palaidoti gyvi. Šiandien tokia baimė vadinama tapofobija. Dar didesnė sumaištis kilo XVIII a. pr., kai buvo publikuota vieno prancūzų mokslininko disertacija „Mirties ženklų neaiškumas“. Imta ieškoti būdų, kaip išvengti baisios lemties – būti palaidotiems gyviems. Mirtis būdavo diagnozuojama plunksnos ar veidrodėlio dėjimu prie šnervių, mirusiojo voliojimu dilgėlėse, burnos plovimu šlapimu ir pan. Drastiškesni metodai numatė adatų kišimą po nagais, karšto vaško lašinimą ir t. t. Buvo išrastas specialus mechaninis įrenginys, kuriuo mažiausiai dvi valandas būdavo tampomas numirėlio liežuvis. Mirties įrodymų paieška dar labiau suaktyvėjo XIX a. viduryje.
Štai kodėl anksčiau prie karsto lietuviai budėdavo ne tik per naktį. Prie jo sėdėdavo visa giminė tris paras, galvodami galbūt mirtis užfiksuota neteisingai ir pan.
Andrius: Šių dienų realybė kita. Ir mokslo pasiekimai kiti. Šiandien to nebedarome. Tačiau, kalbant apie šermenis, ryški vidinė biednystė (pripažinkime, katalikybė Lietuvoje labai silpna, kartais daugiau šamanizmo nei rimtos teologijos), todėl dažnu atveju ir giesmininkai, ir dirbtinės maldos tik dėl žmonių akių. Nelaisva tauta daro viską, kad žmonės tik gera apie juos sakytų. Kyla klausimas: kokie žmonės? Ar tie akli, kurie veda kitus aklus? Ir visi sukrenta duobėn? (Plg. Lk 6, 39–42)
Kokia dovana mirusiajam?
Lina: Mirusį artimąjį į paskutinę kelionę norisi palydėti ypatingai. Paskutinį kartą atiduoti jam viską, kas gražiausia, todėl visada buvo nešamos didžiausios puokštės, krepšeliai, vainikai. Karstas skęsta vainikų ir gėlių krepšelių jūroje. Atėjus metui išlydėti, kyla sumaištis: kas visa tai neš?
Dažnoje bažnyčioje dėl personalo trūkumo gėlės nenešamos į bažnyčią ir nededamos prie karsto. Kapinėse gėlių kalnai sukraunami ant supilto žemės kauburėlio: gėlės netrukus nuvys, iš didelių pinigų atsiras kalnas šiukšlių. Neatsistebiu, kad ir šiandien jie dar vis tokie pat populiarūs… Krepšiai žvakių. Jokio ekonominio ir ekologinio mąstymo!
Ką pasakyti apie žvakių kalnus? Jei kokie menininkai surengtų sudegusių žvakių instaliaciją – būtų įstabu: tipo akcijos metu pirktos žvakės ir tonos neperdirbamų šiukšlių dabarties ir ateities kartoms iš meilės… sau. Ne mirusiems!
Andrius: Vilkaviškio vyskupo ilgametis generalvikaras, apaštalinis protonotaras, profesorius, bažnytinės teisės habilituotas dr. Vincas Jonas Bartuška (1917–1942–2020), beveik 50 metų gyvenęs Italijoje ir JAV, savo laiku paklaustas apie tai, ką jis mano apie Lietuvoje vis dar gają tradiciją į šermenis ir laidotuves nešti glėbius gėlių ir vainikus, sakė: „Kai aš buvau vaikas, o ir vėliau, vainikų išvis nebūdavo. Gėlių irgi mažai nešdavo. Manau, kad bolševikai įvedė tokią madą, kad atitrauktų žmones nuo mirties rimtumo. Sako, kai mirė Stalinas, visas karstas buvo rožėmis išpuoštas. Taip norėta iš žmonių sąmonės išbraukti jo vykdytas žudynes. O Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviai, matyt, pagal vietinius papročius, patys susiprato ir kreipėsi į kunigus, kad šie neleistų į bažnyčią nešti jokių vainikų. Tegul užsako šv. Mišias!
JAV yra tradicija dovanoti šv. Mišias. Bičiuliai užsako šv. Mišias už mirusįjį, iš kunigo gauna lapelį, ant kurio būna užrašyta, kada jos bus aukojamos. Tą lapelį įteikia artimiesiems. Kartais už vieną mirusįjį tokiu būdu užsakoma po kelias dešimtis šv. Mišių. Vainikų pasitaikydavo vienas kitas arba išvis nebūdavo.
Sugrįžęs gyventi į Lietuvą, nieko panašaus nemačiau. Apie tai daug kartų esu kalbėjęs savo pamoksluose. Bet žmonės vis tebeneša daug gėlių ir vainikų, nes jie taip pripratę ir to labai sunku atsisakyti. Nešti glėbius gėlių ir vainikų per laidotuves yra beprasmiška, nes mirusiajam to visai nereikia. Gėlės yra gražu žmonėms dovanoti gimtadienių, vardadienių progomis, per vestuves ar kitokias linksmas progas, o ne mirusiesiems. Būtina pasakyti, kad netektį patyrusiems žmonėms reikėtų duoti auką pinigais už laidotuves, kad nors kiek kompensuotų patirtas išlaidas.“
Lina: Gedulo vainikai – išskirtinis laidotuvių atributas. Akimis perbėgu per gedulo juostų užrašus ant vainikų. Jau kurį laiką pastebiu, kad į užmarštį traukiasi užrašai su žodžiais, skirtais mirusiajam. Jokios amžinybės, jokio tikėjimo, jokios meilės artimui. Tik pasirašoma: sielvartaujantys vaikai, giminės, bendradarbiai. Suprask, šitas – nuo to, o anas – nuo to. Tarsi atneštu vainiku norėta reprezentuoti save. Taip vainikas tampa tyliu mirusiojo artimųjų statuso ženklu. Kai rašome „Liūdi artimieji“ – abu žodžiai orientuoti į gyvuosius… Gal mirties akimirkoj susimąstykime apie mirusįjį? Svarbiausia yra žinia, kuri įrašyta į gedulo juostą. Nuoširdūs ir šilti paskutiniai atsisveikinimo žodžiai tarsi atskleidžia tikrą požiūrį į mirusįjį. Ant vainiko užrašyti linkėjimai ir kreipimasis į mirusįjį – tai paskutinė dovana, liudijanti nuoširdų sielvartą. Žinoma, užrašų galime ir iš viso vengti.
Keistoka ir užrašo nuoroda, kas liūdi… Būtų keista, jei, mirus artimajam, kažkas džiaugtųsi. Žmonės, sukluskime! Už lango XXI a.! Gal tyla, malda ir auka paremkime artimuosius?! Ar tikrai verta tempti tą vainiką, kad galėtum savimi pasipuikuoti ir tęsti pseudotradicijas? Tokios užuojautos tikrai nereikia.
Andrius: Gėlės nuvysta. Kas tada? Tada ištisą mėnesį ant kapo styro lyg kokia šieno kupeta ar stirta šiukšlių. Juk elgiamasi pagal giliausiai tikinčią kaimo bobutę – nieko iki keturnedėlio negalima nurinkti. Bobutė žino!!! Kas sugalvojo tokį reikalavimą, neaišku. Gal tie, kurie labai nemylėjo mirusiojo ir norėjo, kad greičiau jis pradėtų irti, todėl ir gėles laiko nusibaigusias taip ilgai, kad procesas paspartėtų?
Lina: Taip, ir XXI a. žmogus tebesilaiko neaiškios kilmės tradicijos, kad ant kapo reikia džiovinti „šieno krūvą“. O kiek paaukoti kunigui, tiksliau sakant, bažnyčiai? Čia tikrai probleminis klausimas! Pavartyk interneto puslapius. Vos ne keiksmu palydima mintis, kai kas nors pasako, jog dvidešimt ar penkiasdešimt eurų per mažai… Akivaizdu, kad dreba ranka, traukianti piniginę. Kai kuriems atrodo, kad parapija turi viską labdarai daryti… Pasirodo, geriausiai aukos dydį bažnyčiai žino ta, kuri mirusiuosius rengia…
Apie giedojimą šermenyse ir…
Lina: Pasikalbėkime apie giedojimą šermenų, t. y. budėjimo prie mirusiojo iki laidotuvių, metu? Giedamos šermenų giesmės apie mirtį, Dievo teismą, atgailą, Dievo apvaizdą, skaistyklą ir dangų, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų užtarimą. Kai prie mirusiojo negiedama, tada meldžiamasi pagal Biblijos tekstus. Šermenų tradicijoje akcentuojama prisikėlimo iš numirusiųjų viltis. Kuo užsiima susirinkusieji į šermenis? Malda? Tyla? Mąstymu? Ar giesmė – tai tik foninė priedanga paplepėjimui tarpusavyje?
Andrius: Siekti bendruomeninės maldos – aukštasis pilotažas: dabartiniai šnekučiai ir tiktok visuomenė nebesugeba ištverti susimąstymo tyloje valandėlės… Todėl, net giedant ar meldžiantis, dalis šermenų dalyvių dalijasi nuomonėmis apie palikimą, pasakojasi, kuris kokį namą pasistatė, automobilį nusipirko ar kaip dvi savaites Seišeliuose kankinosi su programa „viskas įskaičiuota+“…
Lina: Jau tampa įprastu reiškiniu, kad laidotuvės – giminės narių pasipuikavimas vienas prieš kitą. Tai primena ir mūsų kapaviečių priežiūra: kapas ar torto viršus – kartais ir nesuprasi…
Andrius: Giesmių ir maldos tema be galo jautri. Įsiklausykite į giesmių tekstus: jokios teologijos. Melodijos primityvios, kažkokie kaltinimai Dievui, o ne esmė. Nežinau, kodėl galima taip tyčiotis iš mirusiųjų. Koktu nuo tos pigios saviveiklinės poezijos, prozos ir kliedesių.
Lina: Gal pasirinkti garsiausio Austrijos kompozitoriaus Mocarto „Rekviem“ arba Italijos kompozitoriaus Verdžio šedevrą „Rekviem“ (Katalikų mišios už mirusius)? Ten tiek šviesos, jėgos gyventi! Dievo kūrinio grožio! Vietoj dirbtinai atkalbamų poterių, gal labiau tiktų bendruomeninė Visų šventųjų litanija, psalmės, skaitiniai iš Šventojo Rašto?..
Andrius: Sudėtinga… Dabartiniams tikintiesiems priimtinesnė religinė popsucha (pigus, niekuo neypatingas, banalus, pasižymintis ne itin dideliu meniškumo lygiu, įtinkantis muzika daugumos skoniui kūrinys), kaip greitas maistas.
Lina: O pačios laidotuvės? Kartais ir nesuprasi: meldžiamasi už mirusįjį ar… ne. Kiek yra atsakinėjančiųjų į kunigo kreipinius? Jausmas toks, kad susirinkusieji į šv. Mišias it kokie žiūrovai stebi kunigo monospektaklį… Ar net dar blogiau – stebi „kažkokias šamaniškas“ apeigas, kuriose netikslus judesys ar ne ten pasakytas žodis gali prišaukti lietų. Apskritai, mūsų tikėjimas tampa tikėjimu švelnioms ausytėms. Dieve, sergėk! Nieko griežtesnio, atviresnio, tikslesnio! Viskas aptaku, nuglostyta, kol galop tampa… apie nieką. Net „Libera“ išbraukta. „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties, tą siaubingąją dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė, kai, dangui liepsnojant, teisi pasaulį“ – tai jau per didelis iššūkis mūsų jautrybėms. Todėl ir posmuojam: atmerk akeles, pažiūrėk į dangaus pieveles…
Kiek lapkričio 1-ąją ar 2-ąją ateis pasimelsti į bažnyčią?
Lina: Lapkričio mėnesį pradedame dviem šventėmis: Visų Šventųjų iškilme ir Vėlinių diena. Dažnai esame linkę jas supainioti, abi dienas skirti artimųjų kapų lankymui, mirusiųjų pagerbimui. Pabandykime apžvelgti, ar lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena ir lapkričio 2-oji – Maldų už mirusius diena turi sąsajų?
Andrius: Visų Šventųjų šventė Katalikų Bažnyčioje turi iškilmės rangą, yra viena iš svarbesniųjų metinių liturginių švenčių. Tik Kristaus atneštas tikėjimas leidžia suprasti, jog mūsų protėviai, seneliai, tėvai, broliai, seserys, išėję į anapus, jei jau yra pasiekę Galutinį Tikslą, nėra šiaip kažkur dausose, bet realiai gyvena ir netgi labiau gyvena nei mes. Šventasis yra ne tik tas, kuris yra kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, bet ir kiekvienas žmogus, kuris yra danguje, Dievo artumoje. Vadinasi, šią vieną dieną mes švenčiame visus žinomus ir nežinomus šventuosius, tam tikra prasme švenčiame ir savo pačių ateitį. Mes dangun pateksime tik tuomet, jei būsime šventi. Ir atvirkščiai – jeigu būsime danguje – vadinasi, būsime ir šventi. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, kai švenčiame siekį tapti šventi: minime aibes šventųjų, kurie sėkmingai atsiliepė į Dievo malonę ir liko ištikimi Kristui.
Lina: Liturginis kalendorius per metus paryškina tik pačius pačiausius šventuosius, oficialiai pripažintus Bažnyčios.
Andrius: Šią dieną tikime, kad jų yra daug ir kad kiekvienas, gyvenantis žemėje, yra pašauktas tapti šventuoju. Jau dabar. Visų Šventųjų šventės liturginė spalva balta. Kodėl? Balta spalva Bažnyčioje reiškia meilės pergalę. Ją kunigas dėvi, kai minimos Viešpaties Jėzaus šventės (išskyrus susijusias su Jo Kančia, kai naudojama raudona spalva), Mergelės Marijos, kitų šventųjų, kurie gyvenimą baigė ne kankinio mirtimi, dienomis. Kodėl balta yra meilės pergalės spalva? Apreiškime šv. Jonui kalbama apie Jėzų, visą baltą, t. y. Prisikėlimu nugalėjusį mirtį (plg. Apr 1, 13–14). Tie, kurie yra nugalėję su Juo, irgi vilki baltus apsiaustus, išbalintus Avinėlio Krauju – jie yra nugalėtojai (plg. Apr 7, 9.14). Taigi, šventieji yra mirties, nuodėmės, blogio, piktosios dvasios nugalėtojai Kristuje, ši spalva reiškia jų pergalės triumfą.
Lina: Lapkričio 2-oji – VISŲ mirusiųjų diena. Kam esame kviečiami lapkričio 2-ąją? Tai ne tik mano artimųjų, prosenelių, pažintų, bet – VISŲ diena.
Andrius: Tądien, kaip ir kiekvienose šv. Mišiose, esame su visais. Krikščioniškoms mirusiųjų paminėjimo šventėms būdingas bruožas – atjauta, maldos ir aukos pagalba išėjusiems, kurie dar nėra pasiekę būties pilnatvės, t. y. šventojo būklės danguje, kai žmogaus siela regi Dievą veidas į veidą, bet vis dar yra skaistykloje, kur apvaloma nuo į anapus nusinešto blogio. Skaistykloje esančioms sieloms galime padėti savo malda, pasninku, susivaldymu, kai tai daroma iš meilės, – viskuo, kas teologiškai vadinama nuopelnu.
Lina: Kaip nepatogu sakyti, kai gyvename civilizacijoje be mirties. Per šias abi iškilmes atsiduriame mirties slėpinio akivaizdoje. Mes laikini!!!
Andrius: Todėl esame kviečiami atnaujinti amžinojo gyvenimo vilties. Vienintelis siekis, kol dar kvėpuoji. Kaip ir kiekviena šventė! Pasibaigus jai – mintis ir siekis tęsiasi iki paskutinio atokvėpio. Katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius – puikiai sukonstruota prasmės programa: išmokus šiandien – ryt nepamiršti, nes šventė kaip tramplinas. Nuo lapkričio 1 d. minimas maldų aštuondienis, kuriuo Bažnyčia nori pabrėžti, jog anapusybės prisiminimas – tai svarbus, reikšmingas dalykas ne tik išėjusiesiems, bet ir mums, čia pasiliekantiems, kad iš naujo, giliau suvoktume savo egzistencijos prasmę, susimąstytume, jog žemėje esame tik keleiviai, nes tai kasdienybės darbų ir švenčių sūkuriuose dažnai pamirštame.
Lina: Į amžinybę iškeliavusieji mūsų pasaulį mato tiek, kiek jiems duota Dievo, ir tik iš amžinybės perspektyvos. Visi išoriniai pagarbos mirusiesiems ženklai – vainikai, gėlės, žvakutės – labiau reikalingi mums, gyviesiems, nei išėjusiesiems. Kasmet iš Lietuvos kapinių galėtų išvažiuoti apie 40 vagonų panaudotų žvakių. Tai labai daug. Todėl pasisakantys už ekologiją ragina taupyti ir pinigus, ir gamtą, ant mirusiųjų amžinojo poilsio vietos statant po vieną žvakę. Šią dieną įprastai susitinka ir labiau nutolę giminaičiai, prisimenami mirusieji artimieji, tautai ar visuomenei svarbūs žmonės – mūsų šaknys. Kaip išvengti spūsčių, nelaimių, išvengti avarijų?
Andrius: Kapinėse lankausi tada, kai man to reikia arba reikia jas sutvarkyti. Pavydžiu kapinių, kur kuklus paminkliukas ir ištisa pieva. Nereikia akmenukų, instaliacijų, trinkelių, bortelių ir kitų nieko nereiškiančių atributų.
Lina: Kape tik nykstantis kūnas. O sielai reikia maldos! Tačiau maldos nepačiupinėsi ir kitiems neparodysi…
Andrius: Malda kaip plačiosios vilties durys tikėjimo ir meilės link. Nėra maldos – skurdus gyvenimas.
Lina: Todėl lankytis tomis dienomis kapinėse yra tas pats, kas pensininkui eiti apsipirkti po 17 val. ir zirzėti ilgose eilėse. Susitikti su giminaičiais ir artimaisiais turime puikų laiką ir kitu metu.
Andrius: Jei tik norisi ir turime apie ką bendrauti.
Ateities „projektai“ dabar
Lina: Tikėjimo išpažinime sakome: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“ Apie ką tai?
Andrius: Tai ateities „projektai“. Prisikėlimas negendančiu kūnu (Velykų slėpinio esmė) ir amžinasis gyvenimas. Popiežius Pranciškus pastebi: „Jėzus pakartos kiekvienam iš mūsų: „Kelkis, prisikelk!“
Lina: Lapkričio pirmųjų dienų šventės anonsuoja mums apie gyvenimo vertę. Yra dvi akimirkos, kurias žmogus išgyvena realiai: „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Jokių kitų laiko dimensijų nėra. Tai dienos, skirtos vertei susikalibruoti: atsakyti į klausimą „Apie ką gyvenimas?“
Andrius: Juk Jėzus sako: „Aš nesu mirtis. Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ (Jn 11, 1–45)
Lina: Mes liuoksime per gyvenimą, nerasdami laiko nei sau, nei artimiesiems. Nuo vieno feisbuko posto iki kito, nuo vienos bereikšmės paskalos iki kitos. Kaip mozaiką dėliodami reikalavimų sau ir kitiems žemėlapį. Įsivaizduodami, kad kuriame Rojų žemėje, galop atsiduriame mažame savadarbiame pragare. O kai tie įsivaizduojamo pragaro gyventojai ima po truputį išeiti pas Viešpatį, staiga suvokiame, jog likome vieni. Ir prasideda: „Juoda orchidėja, o kaip aš mylėjau.“
Andrius: Tada ir kalbamės su portretais… ir su kapeliais einame pasitarti, nes su gyvais nebuvo laiko.
Lina: Mirusius mylėti patogu. Jie ištveria gedulinių giesmių „koncertą“. Nors gyvi būdami klausėsi bitlų, metalo ar gotikos… Ištveria tai, kad, laidojant juos, paminami jų įsitikinimai, kartais net tikėjimas (pavyzdžiui, kai ateistą mielaširdingi artimieji bando laidoti „su bažnyčia“), nes laidotuvių maldos, giesmės ir krikščioniškos apeigos yra savotiškas šamanizmo kursas.
Andrius: Mirus artimajam, dažnai su bažnyčia elgiamasi pagal sveikinimų ir pageidavimų programą – noriu to, noriu ano.
Lina: Per šv. Mišias už mirusįjį būtina priimti Komuniją. Tačiau tam reikia turėti teisę. Šito dabar dažnokai nepaisoma. Kas kad dvidešimt metų išpažinties nebuvau, o ir priimti Komunijos neturiu teisės, nes esu išsiskyręs!!! Čia būtina pabrėžti – klaidinga manyti, kad tokia buitinio lygmens šventvagystė užtikrins mirusiajam amžiną gyvenimą. Ne vienam svarbi nuostata, kad paskirti giminaičiai pačią atsakingiausią akimirką – kai kūnas palieka laidojimo salę – surinktų visus žvakigalius bei nukritusius chrizantemų lapus. Juk nieko negalima palikti, antraip mirusysis, kuriam ten, pas Viešpatį, staiga pasidarys nuobodu, išsives paskui save ir porą „podružkių“.
Andrius: Nesuvokiu, kai apeigų kapinėse metu pradedama triukšmauti dėl to, kad duobėn būtų sumesti žvakigaliai… Melstis nesimeldžiama, svarbu kažkokie prietarai…
Lina: Toliau – keturnedėliai, šv. Mišios kas mėnesį, metinės… Juk šv. Mišias svarbu užsakyti (ne „užpirkti“)? Ar to pakanka? O kaip su įsakymu: „Sekmadienį švęsk“?
Andrius: Dažna patirtis esti tokia: keturnedėliai svarbiau nei sekmadienis. Todėl susiduriame su skirtingomis maldininkų stovyklomis: neinu sekmadienį į bažnyčią – todėl prarandu ir bendruomeninį jausmą, ir suvokimą apie tikėjimą… Esmė tokia: negaliu likti tik fragmentinis katalikas, pasirinkęs, kas patogiau, maloniau ar dėl kitų akių.
Lina: Šv. Mišios po mirties yra tarsi meilės stygiaus, žmogui esant gyvam, kompensacija… Juk gyvą reikia mylėti! Ne portretą, ne kapelį! Gyvą žmogų!!! Mylėti jį sergantį, keistą, nepatogų… Tikėti juo… Branginti. Būti pakančiam ir savo, ir kito ydoms bei trūkumams. Prisipažinti ir atsiprašyti. Tarnauti ir saugoti. Gerbti. Pirmiausia – gerbti. Juk bet kurie santykiai prasideda nuo pagarbos ir baigiasi tuomet, kai jos nebelieka. Nežiūrėti į kitą kaip į priemonę savo tikslams pasiekti, savo svajonėms įgyvendinti. Matyti jame žmogų, Dievo kūrinį, ir save suvokti kaip Dievo kūrinį. Suprasti, kad vieni ateiname į šį pasaulį ir vieni išeiname pas Dievą.
Andrius: Lapkričio pradžios šventės turi dar ir Dievo paveikslo bei panašumo potemę. Esame pakviesti būti JO panašumas. Be Viešpaties – skurdi realybė: JIS yra visi laikai ir amžiai, kuris yra alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Kuris yra teisingas ir gailestingas. Per JĮ ir JAME yra mūsų gyvenimo prasmė. Juk ir pandemija, ir karas moko: mūsų žemiškos viltys, mūsų planai, siekiai ir darbai yra laikini ir trumpalaikiai. „Kaip Jėzus numirė ir prisikėlė, taip Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ (plg. 1 Tes 4, 14; 1 Kor 15, 22)
Tekstas skirtas tik www.utenis.lt
