Aktualijos

Utenos kraštotyros muziejus – Antano Namiko stebuklas

2019 m. lapkričio 22 d. Utenos kraštotyros muziejaus 90-asis gimtadienis. Per šį laikotarpį muziejus tapo išskirtine vieta susipažinti su Utenos krašto kultūra ir istorija. Čia galima pajusti buvusio Utenos senamiesčio dvasią, išgirsti jau žinomus dalykus ir atrasti tai, ko lankytojas galbūt net nesitikėjo. Piliakalnių lobiai kviečia nusikelti į senovės lietuvių kovų laikus, mediniai mūsų prosenelių buities rakandai atskleidžia jų šeimininkų gyvenimo paslaptis, išmaniosios technologijos veda po Uteną, jos gatves ir aikštes, o 100 iškiliausių Utenos krašto asmenybių pasakoja savo gyvenimo istorijas. Toks Utenos kraštotyros muziejus dabar.

Muziejaus istorija prasidėjo 1929 m. lapkričio 22 d., kai Utenos apskrities valdyba savo raštu Nr. 3444 leido Utenos apskrities antrojo rajono mokyklų inspektoriui Antanui Namikui steigti muziejų ir paskyrė jį muziejaus vedėju. A. Namikas 1917 metais baigė Maskvos archeologijos instituto Smolensko filialą ir gavo „mokyto archeologo“ vardą. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą, bet karų ir okupacijų išvargintai valstybei tokių specialistų nereikėjo, todėl teko dirbti mokytoju. Dirbo Rokiškyje, Skapiškyje, Radviliškyje, vienuolika metų ėjo Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pareigas. Dar studijų metais A. Namikas pradėjo kaupti istorinę medžiagą apie Lietuvą, bendravo su šios srities mokslininkais. Buvo parašęs monografijas apie Uteną ir Užpalius, bet dėl lėšų stygiaus jos nebuvo išleistos, o karo metu šie darbai dingo. Dirbdamas mokyklų inspektoriumi, vizituodamas mokyklas, jis ragino mokytojus rinkti ir saugoti archeologinius radinius, senienas, tautodailę. Atsirado ir šio darbo rėmėjų – eksponatus A. Namikui perduodavo mokytojai, ūkininkai. Pats A. Namikas jau buvo surinkęs nemažą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją. Eksponatų gausėjo, jie jau nebetilpo nuomojamame bute. A. Namikas kreipėsi į apskrities valdybą su prašymu leisti kurti Utenos istorijos muziejų suteikiant jam patalpas. Apskrities viršininkas Jonas Motiejūnas-Valevičius tokį leidimą davė. Muziejui buvo paskirtas nemažas kambarys naujoje Utenos pradžios mokykloje (dabar – Rapolo Šaltenio pagrindinė mokykla, J. Basanavičiaus g. 32). Muziejaus vedėju, žinoma, tapo idėjos autorius. Jis įrengė keturias vitrinas, eksponatus kabino ant sienų, eksponavo ant stalų ir palangių. Pats ir inventorino. Tam reikėjo daug laiko. Iki 1940 m. inventorinėje knygoje buvo įrašyta 740 eksponatų, antra tiek dar laukė savo eilės. Lėšų eksponatams įsigyti apskrities valdyba beveik neskyrė. Vertingiausius eksponatus A. Namikas pirkdavo už savo pinigus, bet daugumą žmonės atiduodavo veltui. Ekskursijas į muziejų įleisdavo mokyklos sargas, kuriam apskrities valdyba kas mėnesį mokėjo po 15 litų. Pats vedėjas dirbo veltui. Sovietinė ir nacistinė okupacijos beveik sunaikino A. Namiko darbą – eksponatai buvo išgrobstyti, sunaikinti. Po karo tik labai maža dalis to, ką surinko muziejaus įkūrėjas, sugrįžo į atkurto Utenos kraštotyros muziejaus fondus. A. Namiko šeimos neaplenkė tremtis ir dėl to patirtos netektys. Jis pats su žmona ir sūnumi Sibire atsidūrė 1951 m. Gūdžiame Sibiro kaime, kur net laikraštis buvo retenybė, jis pradėjo versti Hermano Vartbergės kroniką. Vertimo praktikos neturėjo, o ir pasitarti nebuvo su kuo. Po penkerių metų grįžęs į Lietuvą darbus tęsė. Duktė Verutė Čarneckienė po tėvo mirties Utenos kraštotyros muziejui perdavė visus rankraščius ir vertimus – Hermano Vartbergės kroniką, „Naująją Prūsų kroniką“, „Senąją Livonijos kroniką“, „Eiliuotąją Livonijos kroniką“, Petro Dusburgo „Prūsų žemės kroniką“, knygas, vertingus senuosius dokumentus. Pasibaigus karui muziejus buvo atkurtas – bet tik nurodymais. 1945 m. kovo mėnesį SSRS valstybinė etatų komisija atkuriamam muziejui paskyrė tris pareigybes: direktoriaus, vyr. mokslinio bendradarbio ir valytojo-šveicoriaus. Bet ir po dvejų metų muziejus dar neveikė, nes nebuvo kur darbuotojų apgyvendinti! Bent jau taip dėl neveiklumo aiškinosi Utenos apskrities vykdomojo komiteto kultūros-švietimo skyrius. Atrodo, kad vietos valdžiai nebuvo svarbu, ar muziejus dirbs, ar tik bus įvykdytas aukštesnės instancijos nurodymas. Muziejaus direktoriaus pareigos buvo pavestos mokyklų inspektoriui Antanui Gadliauskui, vėliau paskirtai Verai Bojevai užimti vadovo pareigas užteko vos trijų klasių išsilavinimo.

Tęsinį skaitykite 20191120 „Utenyje“