Utenos krašto kryžiai. Dešimtasis pasakojimas

Degantis kryžius

Daug kartų važinėdamas po Utenos rajoną atkreipiau dėmesį, kad daugiausia kryžių išlikę paraščių kaimuose. Kirdeikių, Saldutiškio ir netgi Kuktiškių parapijos, skirtingai negu visas Utenos rajonas, priklauso ne Panevėžio, o Kaišiadorių vyskupijai. Gal todėl religinis gyvenimas šiose parapijose lieka tarsi nuošalyje. O tai, kas mažiau, žinoma, labiau traukia. Mano savotišku vadovu po šį kraštą tapo Kirdeikių bibliotekininkė Loreta Cegelskienė. Nuoširdus ačiū jai už pagalbą.

Sutarėme, kad savo kelionę pradėsiu nuo Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Prisimenu, gal prieš 10 metų fotografavau šią medinę bažnyčią. Ypač didelį įspūdį tada paliko priešais pagrindinius šventoriaus vartus stovinti Jono Krikštytojo medinė skulptūra. Kairėje jo rankoje metalinis kryžius, o dešinės rankos rodomasis pirštas nukreiptas į žemę. Apačioje medis išpuvęs, bet tik iš vienos pusės. Šv. Jonas Krykštytojas dar laikosi, bet ar ilgai? Iš abejų šventoriaus pusių koplytstulpiai, jau gerokai pavargę ir į šonus pasvirę… Bet ne apie koplytstulpius mūsų tema.

Dešinėje pusėje už koplytstulpio paminklas bažnyčios statytojui ir pirmajam parapijos klebonui Juozapui Breivai. Paminklo apačioje įrašyti žodžiai „Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau… mano likimas Tavo rankose“ (Ps. 30). Ne kartą esu važiavęs fotografuoti Utenos krašto bažnyčių. Savo archyve radau tokį įrašą: Kirdeikių bažnyčios gale, arčiau ežero, stovi monumentalių formų kryžius, papuoštas drožiniais. Kryžiaus kryžmoje yra koplytėlė su Nukryžiuotoju. Apačioje užrašas „Atmintis šv. 1934 metų“. O tai reiškia, kad šiam kryžiui šiais metais turėjo sukakti devyniasdešimt metų. Senas ir saugotinas kryžius. Tik apėjęs bažnyčią net pasitrinu akis – nebėra kryžiaus. Matoma tik vieta, kur jis stovėjo, apsodinta žolynais. Turėsiu perversti savo fotografijų archyvą. Turiu rasti kryžiaus nuotrauką, nes gerai prisimenu jį fotografavęs.

Kaip sakė Kirdeikių bibliotekininkė Loreta Cegelskienė, šiame krašte kiekvienas kaimas turėjo savo kryžių. Turi jį ir Kirdeikiai. Loreta Cegelskienė sako girdėjus pasakojimus, kad Kirdeikių kryžius degė. Nežinia nuo ko užsidegė – nuo žaibo, piktavalio žmogaus rankos ar dar nuo kažkokių nesuvokiamų priežasčių. Piliakalno , J. Breivos ir centrinės S. Gimžausko gatvių sankryžoje stovi puikus kryžius su nedidele koplytėle kryžmoje. Utenos krašto enciklopedijoje apie Kirdeikių kaimo kryžių rašoma: „1927 m. Jonas Babrauskas pastatė medinį kryžių su koplytėle. Kryžių darė Kajetonas Alekna iš Ripaičių k. Tai puošnus, ažūriškas, puoštas geometriniais augaliniais motyvais, apie 5 m aukščio kryžius.

1971 m. įrašytas į dailės objektų sąrašą. Kryžiui apdegus 1988 m. rajono paminklotvarkininkės dėka buvo padaryta kryžiaus kopija ir pastatyta senojo vietoje.“ Pagal kitus šaltinus Kirdeikių kryžių apie 1928 metus padarė Jonas Ivanauskas iš Kaboriškių kaimo, o jo kopiją 1988 metais padarė Gintaras Mikolaitis ir Robertas Petravičius. Kryžius geros būklės, bet yra viena problema: šiuo metu kryžius stovi privačioje žemėje, o sklypo savininkas prie kryžiaus pasodino pušaites. Nesuprantu kodėl. Juk niekas taip nepūdo medinio kryžiaus kaip šalia augantys medžiai. Kas dėl to kaltas? Nemokšiška ir bedieviška žemės reforma. Kryžius galėjo likti gatvės apsauginėje zonoje. Ir tada nesusipratimų nebūtų buvę…

Kirdeikių kaimo pakraštyje, Piliakalnio gatvėje, stovi dar vienas puikus kryžius, neįtrauktas į jokius registrus. Jį savo giminės atminimui pastatė dabar jau šviesios atminties Stasys Černiauskas. Kryžius geros būklės ir stovės dar ilgus metus, bet ir jį būtina įtraukti į saugomų registrą.

Dar būdamas Kirdeikiuose sužinojau, kad visai neseniai nugriuvo už dviejų kilometrų nuo Kirdeikių esančio Ripaičių kaimo kryžius. Kažkada nemažas kaimas (1923 metais Ripaičiuose gyveno 175 gyventojai). Dabar nežinau ar bent 10 gyventojų belikę. Yra nusipirkusių čia namus ir vasarai čia atvažiuojančių miestiečių. Dar ir dabar kai kas šiuos žmones vadina atėjūnais, bet iš tikrųjų šie žmonės gelbėja Lietuvos kaimą. Būtent miestiečiai pradėjo rūpintis Ripaičių kaimo kryžiaus atstatymu.

Susiradau nugriuvusį kryžių – gulėjo jis visu ilgumu tarp nukritusių lapų. Matėsi, kad nupuvo prie žemės ir nugriuvo. Gražus meniškas kryžius. Ant lentelės radau užrašyta „Viešpatie laimink šio kaimo žmones 1991 05 10 K. Mačiulis“.

Rašydamas šį straipsnį po naktį praūžusios audros galvoju, kiek dar kryžių jos neatlaikė ir ar bus kam jais pasirūpinti. Jei ne atstatyti, tai nors jų liekanas perduoti muziejui saugoti. Bijau, kad dar po 10–15 metų kryžių šalis liks be kryžių.