Vytautas Kazela
Jūratė Lukšienė, galima sakyti, – miestietė, uteniškė. Nors, kaip pati sako, visos jos vaikystės vasaros prabėgo kaime. Vieni seneliai gyveno už Daugailių, kiti – šiek tiek už Molėtų, prie Bebrusų ežero. Ir visi jos rankdarbiai – tarsi gija, jungianti su močiučių skryniomis, jų paslaptimis ir magija. Dabar močiučių jau nebėra, bet jų įskiepyta meilė rankdarbiams gyva. Viena močiutė išmokė megzti, mama paskui dar parodė. Taip ir prasidėjo.
„Kiek save atsimenu, visad mezgu. Tada tiek ir tokių drabužių nebuvo kaip dabar. Norėdama gražiau ir išskirtiniau atrodyti turėjai pati sukurti. Vaikai augo, reikėjo ir jiems numegzti. Iš pradžių tik sau ir šeimai, paskui jau ir užsakymų atsirado. Atsirado pirmieji užsienietiški mezgimo žurnalai. žiūrėjau į raštų brėžinius ir mezgiau. Nors ir siūlų tada nebuvo kaip dabar. Siūlų dabar – kokių tik nori, tik pinigų turėk. Aš visą gyvenimą prekyboje dirbau, gal todėl ir su žmonėmis labai mėgstu bendrauti. Mugėse labai patinka. Man ten sielos atgaiva. Prieina žmogus – pakalbi. Ir nesvarbu, ar jis pirko ką iš tavęs, ar ne. Turiu įregistravusi individualią veiklą, kad galėčiau savo gaminiais prekiauti.
Tęsinį skaitykite 2022 10 15 „Utenyje“
