„Atminties ir laiko erozija“: kviečia tarpdisciplininė menininkės Miglės Križinauskaitės-Bernotienės paroda

Utenos kraštotyros muziejuje vyko paroda „Atminties ir laiko erozija“. Tai tarpdisciplininė kino, video, fotografijos ir instaliacijos paroda, kurioje eksponuojami autorės darbai, sukurti 2020–2022 metais, permąstantys atminties nyksmo fenomeną.
Atsiminimai yra asmeninės ir kolektyvinės atminties santaka, paslaptis ir paslapties pasidalijimas. Laiko ir erdvės suformuoti prisiminimai keičia suvokimą apie tai, kas atsimenama, ir tai, kas pamiršta. Parodoje sujungiami kino kūriniai, videoprojekcijos, kilpos, fotografijos, mikrokoliažai, objektai, kūrybinio proceso refleksijos, šviesos intervencijos galerijos erdvėse – taip siekiant vizualiai stimuliuoti ir artikuliuoti diskusijas apie atminties ribotumo bei laiko tekėjimo sampratas.
Menininkės darbai, kuriems būdingas poetinis, asmeniškas pasakojimas, kalba apie atmintį ir jos trapumą. Prieš mūsų akis kiekvieną akimirksnį dingsta realybė – lieka tik tai, kas išlieka ir suranda vietą prisiminimuose, kurie, tiesa, taip pat nėra amžini ir nekintantys. Žmogus nuolat mėgina su tuo kovoti.
Paroda kaip tik ir atliepia tą visuomenės neišmatuojamą bandymą, išamžinti laiką ir norą viską fiksuoti, konstruoti prisiminimus, apie baimę pamiršti ir būti pamirštiems. Atmintis, kaip ir vizualieji menai, įrėmina mūsų santykį su laiku, žymėdami akimirkas, kurios struktūrizuoja mūsų gyvenimą, o judėjimas ir laikas, nesvarbu, ar tai realu, ar iliuzija, yra esminiai meno elementai.
Parodos kūriniuose susipina autoetnografija ir fikcija, mus supanti realybė ir eksperimentinio meno formos, griaunančios tikrovę ir imituojančios išblėstančius prisiminimus bei tekančio laiko vaizdinius. Eksponuojamuose darbuose gausu metakino užuomazgų ir asmeniškų refleksijų, kurios nebūtinai siejasi su realybe – priešingai, yra manipuliuotos ir neracionalios – kartais tik fantazijos.
Ši paroda – tai autorės kūrybiniai mėginimai atsigręžti ir dirstelėti į praeities atspindžius, bandymai išbūti dabarties laike ir erdvėje bei atsargus žvilgsnis į ateitį. Tai bandymas megzti dialogą su žiūrovu ir drauge patyrinėti atminties fragmentiškumą, kurį atkartoja ir parodoje eksponuojami kūriniai. Taip pat siekis prisiminti, kad net dokumentika, kuri pretenduoja būti tiesioginiu realybės atspindžiu, yra jau medijuoti vaizdai ir garsai.
Miglė Križinauskaitė-Bernotienė, gimusi 1987 m., yra audiovizualinių menų kūrėja, eksperimentinių, dokumentinių filmų režisierė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Utenoje. 2020 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ji baigė kino režisūros magistro studijas, o dabar savo meninę ir mokslinę veiklą tęsia meno doktorantūros studijose (LMTA), kuriose gilinasi į asmeniškojo kino kūrybines strategijas, jas taiko savo kūrybinėje praktikoje bei tyrinėja autoetnografinį eksperimentinį dokumentinį kiną.
Kūrėjos darbai apima kelias disciplinas: fotografiją, koliažą, eksperimentinius ir dokumentinius, analoginius bei skaitmeninius judančius vaizdus. Menininkė abstrakčias idėjas renkasi perteikti per subjektyvų ir asmeninį pasakojimo būdą. Jos kūryboje įprastai gvildenamos atminties ir laiko temos, o dokumentalumas, persidengdamas su eksperimentalumu, kuria hibridiškumo pojūtį. Kūrėjos darbai nuolat aktyviai rodomi tarptautiniuose eksperimentinio kino festivaliuose visame pasaulyje.
Organizatorių inf.