Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Šilutės regioniniame padalinyje, Kintų girininkijoje, plytinti Aukštumalos pelkė – viena žymiausių ir vertingiausių Lietuvos aukštapelkių. Nemuno deltoje esanti Aukštumala išsiskiria ne tik savitu kraštovaizdžiu ir biologine įvairove – jos reikšmė neatsiejama ir nuo pasaulio pelkių mokslinio pažinimo. Šiandien pelkę gali atrasti kiekvienas – atnaujintas pažintinis takas leidžia iš arti patirti šią tūkstančius metų besiformuojančią ekosistemą.
Aukštumala – pasaulio pelkėtyros akiratyje
Aukštumala plyti Nemuno deltoje, tarp Krokų Lankos ežero ir Kintų. Jos reikšmė peržengia Lietuvos ribas – 1902 m. vokiečių botanikas ir pelkėtyrininkas Carlas Albertas Weberis paskelbė Aukštumalai skirtą monografiją, tapusią reikšmingu atspirties tašku tolesnei pelkėtyros raidai.
Išsamiai tyrinėdamas Aukštumalą, mokslininkas aprašė aukštapelkės augaliją, sandarą ir jos formavimosi procesus. Šis veikalas laikomas pirmąja pasaulyje moksline monografija, skirta vienai aukštapelkei.
Aukštumalos takais: nuo kūlgrindos iki ežerokšnių
Norint pajusti Aukštumalos išskirtinumą, nebūtina būti mokslininku – vienas geriausių būdų ją patirti yra leistis pažintiniu taku, kuris visai neseniai buvo atnaujintas. Taką prižiūri Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.
Medinis takas lankytojus veda į aukštapelkės gilumą ir leidžia iš arti pamatyti vietas, kurios kitu atveju būtų sunkiai pasiekiamos. Čia verta neskubėti ir atidžiau apsidairyti. Kiminų kilimai, žemos pušelės, atviros pelkės platybės ir tarp jų tyvuliuojantys ežerokšniai kuria Aukštumalai būdingą kraštovaizdį. Keičiantis metų laikams kinta pelkės spalvos ir augalija, todėl kiekvienas apsilankymas gali atskleisti vis kitokį jos veidą.
Dalis pažintinio tako driekiasi senąja kūlgrindos trasa, menančia laikus, kai pelkė buvo ne lankytinas gamtos objektas, o vietos žmonių kasdienės aplinkos dalis.
Savitas gyvybės pasaulis
Iš pirmo žvilgsnio Aukštumala gali atrodyti tyli ir skurdi, tačiau jos gyvybės pasaulis kur kas turtingesnis, nei išduoda santūrus pelkės kraštovaizdis. Sąlygos organizmams čia neįprastos: nors vandens gausu, aplinka rūgšti, o maisto medžiagų – nedaug. Todėl aukštapelkėje įsitvirtino augalai ir gyvūnai, gebantys prisitaikyti prie tokių sąlygų.
Vieni būdingiausių aukštapelkės augalų – kiminai, kurių čia aptinkama virš 20 rūšių. Šios samanos geba sukaupti daug vandens ir padeda palaikyti pelkei būdingą drėgmę. Pelkėje galima išvysti saulašarių, spanguolių, viržių ir retų bei saugomų augalų rūšių – tyrulinių erikų bei šukelinių kiminų.
Aukštumala svarbi ir paukščiams. Čia pastebimos tokios paukščių rūšys, kaip jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai ar didžiosios kuolingos.
Ką slepia Aukštumalos gelmės?
Po Aukštumalos paviršiumi slypi tūkstančius metų besiformavę durpių klodai. Pelkėje augančių augalų liekanos dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos yra labai lėtai ir nevisiškai – ilgainiui iš jų formuojasi durpės.
Dėl šios priežasties pelkės yra savotiški gamtos archyvai. Durpių sluoksniuose išlieka žiedadulkių ir kitų organinių liekanų, padedančių mokslininkams atkurti, kokia augalija čia vyravo ir kaip aplinka keitėsi prieš šimtus ar net tūkstančius metų.
Durpynai yra ir svarbios anglies saugyklos. Kol pelkė išlieka šlapia, didelė dalis organinės anglies lieka sukaupta durpėse. Dėl to geros būklės, vandens prisotintos pelkės svarbios ir klimato kaitos kontekste.
Žmogaus pėdsakai Aukštumaloje
Aukštumala nėra visiškai žmogaus nepaliesta teritorija. Pelkė buvo sausinama, dalyje jos vyko ir tebevyksta durpių gavyba. Sausinimo kanalai pakeitė natūralų vandens režimą – vandens lygiui nukritus, aukštapelkė ima sausėti, keičiasi jai būdinga augalija, sparčiau auga medžiai ir krūmai, intensyviau skaidosi durpės.
Šiandien Aukštumala yra ne tik lankoma, bet ir saugoma gamtinė teritorija. Jos vakarinė dalis priklauso Aukštumalės telmologiniam draustiniui. Aukštumalos pelkė taip pat patenka į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ saugomas teritorijas, o Nemuno delta pripažinta tarptautinės svarbos šlapžeme pagal Ramsaro konvenciją.
VMU miškininkai prisideda prie Aukštumalos išsaugojimo
Aukštumalos pelkė plyti VMU Šilutės regioninio padalinio Kintų girininkijos teritorijoje, tad šio padalinio miškininkai rūpinasi ir vertingų pelkės buveinių išsaugojimu.
Vienas svarbiausių uždavinių – padėti išlaikyti pelkei būtiną vandens režimą. Siekiant mažinti ankstesnio sausinimo poveikį, vykdomi gamtotvarkinai darbai – šalinama dalis sumedėjusios augalijos. Šie gamtotvarkos darbai padeda sudaryti palankesnes sąlygas aukštapelkei būdingoms buveinėms išlikti ir atsikurti.
Kaip elgtis lankantis?
Pažintinis takas suteikia galimybę Aukštumalą pažinti iš arti, kartu apsaugant jautriausias pelkės vietas. Lankytojams svarbu nenukrypti nuo įrengto tako, neskinti augalų, netrikdyti gyvūnų ir nepalikti atliekų. Pelkės augalija atsikuria lėtai, todėl net ir nedidelis nukrypimas nuo tako gali palikti ilgai išliekančių pėdsakų.
Aukštumala – vieta, kurioje verta sulėtinti žingsnį ir atidžiau apsidairyti. Kelionė pažintiniu taku leidžia ne tik pasigrožėti išskirtiniu pamario kraštovaizdžiu, bet ir geriau suprasti, kiek daug gyvybės ir sudėtingų gamtos procesų slypi iš pirmo žvilgsnio ramioje pelkėje.
