Genovaitė ŠNUROVA. Pirmą dieną po staiga mirusio vyro laidotuvių jaučiausi taip, lyg būčiau visai ne aš, o kažkokia bejausmė būtybė, sukonstruota iš emocijų nepraleidžiančių medžiagų. Na, tarkim, vatos, porolono, storo veltinio. Verkti negalėjau. Atrodė, kad ašaros išdžiūvo arba jų visai manyje niekada nebuvo (neprisimenu savęs verkiančios), nes akyse jos nesitvenkė. Mintys irgi kažkur tūnojo lyg […]
Atvirumo valandėlė
Skyrybos su džiugesio atmainomis
Genovaitė ŠNUROVA Spaudoje arba socialiniuose tinkluose vos ne kasdien skaitau apie tai, kad dažniausiai kažkurį vieną iš buvusių sutuoktinių po skyrybų užklumpa depresija. Net ne viena televizijos laida apie tai buvo, ne viena „žvaigždė“ prieš visą Lietuvą virkavo pasakodama, kad sunkiai ištvėrė skyrybas, kad ilgai negalėjo atgauti dvasinės pusiausvyros, kad su neigiamomis emocijomis nepadeda susitvarkyti […]
Vaikų egoizmo kaimynai nepateisino
Genovaitė ŠNUROVA. Su Jonu esame kaimynai, kaip aš juokauju, nuo neatmenamų laikų. Aš esu keletu metų jaunesnė už jį. Puikiai prisimenu jo vestuves su nuo mokyklos laikų mylėta Terese. Žinoma, į jas pakviesti buvo tik mano tėvai, tokio amžiaus panelių, kokia tuomet buvau aš, dar niekas į rimtas šventes nekviesdavo.Žinau, kad vestuvės buvo labai linksmos, […]
Tiesiog norėjau išsikalbėti…
Genovaitė ŠNUROVA. Kol buvau jauna, tikrai džiaugiausi išgirdusi, jog tas ar kitas žmogus švenčia šimto metų jubiliejų. Tai atrodė kažkas didingo, kažkas išskirtinio, neapsakomai džiugaus. Ir ne vien dėl sveikintojų gausos, netgi valdžios vyrų ar moterų rodomo dėmesio, o tiesiog kažkas žmogiškai mielo ir šilto. Juk ne kiekvienam lemta sulaukti jubiliejaus, susidedančio iš triženklio skaičiaus. […]
Norite tikėkite, norite – ne
Genovaitė ŠNUROVA Aš ir pati ilgai netikėjau tuo, ką kažkada man sakė visai nepažįstamos moterys. Na, tokios, kurių aš daugiau niekada gyvenime nebesutikau. Svarbiausia, tuos susitikimus ir jų pranašiškus pasakymus prisiminiau tik dabar. Pirmuoju atveju gal dar buvau per maža, o antruoju – per jauna. Trečiajam atvejui aš jau gal netgi per sena. Bet visa […]
Dvasios titanas
Genovaitė ŠNUROVA. Visai netikėtai prisiminiau, kad rugsėjo pabaigoje sukaks penkeri metai nuo liūdnos datos – mirties žmogaus, kurį mintyse iki šiol vadinu dvasios titanu. Kitaip vadinti būtų paprasčiausiai neteisinga… … Jis buvo ilgametis mano darbdavys, pirmąją mano darbo dieną jo vadovaujamoje įstaigoje pažadėjęs, jog dirbsime, kol man ateis laikas išeiti į pensiją. Tada visi smagiai […]
Arogancijos purslai
Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus […]
Ambicijos sunaikino meilę
Genovaitė ŠNUROVA. Dabar dažnai taip būna: pareinu iš darbo, įbedu akis į sieną arba į langą, žiūriu, bet nieko nematau. Kartais įsijungiu televizorių, bet nei matau, kas tuomet rodoma, nei girdžiu. Nežinau net kaip pavadinti esamą būseną. Gal visiška apatija, gal depresija, gal kažkoks psichikos sutrikimas. Girdėjau kartą labai įmantrų tokios būklės įvardijimą, bet niekaip […]
Buvau guodžiamoji, o dabar guodėja
Jau kuris laikas buvęs kaimynas kasdien atvažiuoja pas mane iš kito miesto galo: atsikelia, papusryčiauja ir pas mane. Žodžiu, vos ne kaip į darbą. Aš negaliu jam uždrausti to daryti, nors rytais dar mielai ilgiau pamiegočiau arba tiesiog pasivartyčiau lovoje. Juk esu pensininkė (buvęs kaimynas – irgi), todėl, pasak liaudies, mano dienos, mano naktys. Betgi […]
Lemtis pajuokavo
Šiandien liepos 10-oji. Darbe pasiprašiau laisvadienio (pasakiau, kad būtinai reikia) ir sėdžiu namuose nieko neveikdama. Tiksliau, sėdžiu prie lango įbedusi akis į tolumą, bet, galima sakyti, jog nieko nematau. Toks jausmas, kad vis dar kažko laukiu, nedrąsiai tikiuosi, nors puikiai žinau, jog viltis – lyg atverstas pats balčiausias neprirašytos knygos lapas, kuriame nėra nė vienos […]
