Atvirumo valandėlė

Genovaitė ŠNUROVA. Kai mirė mano močiutė, man buvo šešeri metai. Prisimenu, kad sėdėdama prie karsto labai verkiau. Tuomet aš dar nesupratau, kas yra mirtis, kodėl močiutė guli karste (tada nežinojau, kad tas daiktas taip vadinasi), bet kadangi visi šalia sėdintys verkė, tai ir aš neatsilikau. O klykti pradėjau tuomet, kai karstą su močiutės palaikais jau […]

Genovaitė ŠNUROVA Kai mirė mano močiutė, man buvo šešeri metai. Prisimenu, kad sėdėdama prie karsto labai verkiau. Tuomet aš dar nesupratau, kas yra mirtis, kodėl močiutė guli karste (tada nežinojau, kad tas daiktas taip vadinasi), bet kadangi visi šalia sėdintys verkė, tai ir aš neatsilikau. O klykti pradėjau tuomet, kai karstą su močiutės palaikais jau […]

Genovaitė ŠNUROVA Besimokydama mokykloje, turėjau dvi klasės drauges, su kuriomis beveik kasdien bendravome (turiu mintyje – po pamokų), nes mus siejo meilė muzikai, knygoms ir gamtai. Mes netgi žiemą išeidavome pasivaikščioti po netoliese esantį nedidelį miškelį, nebijojome išbraidyti visas, ypač pačias giliausias, pusnis, karstydavomės po medžius, susėsdavome ant šakų ir mataruodavome kojomis. Taip šėliojome iki […]

Genovaitė ŠNUROVA Miegojau tol, kol šonus paskaudo. O ir tada, kai prabudau, jaučiausi tarsi sapne. Prieš akis plaukė kažkada matyti vaizdai, sutikti žmonės, jų gyvenimai, tik savęs juose nemačiau. Betgi tikrai buvau.Kai apsisprendžiau pagaliau ridentis iš lovos, suskambo telefonas. Skambino žmona, kuri jau keletą mėnesių gyvena pas sūnų vienoje kurortinėje Lietuvos vietovėje. Ji ten prižiūri […]

Genovaitė ŠNUROVA Prieš dvejus metus sugrįžau į Lietuvą. Žinoma, tėvų namus radau tuščius. Suprantama, kitokio gyvenamojo būsto kol kas neturiu, bet esu įsitikinęs, kad turėsiu. Pinigų tam užteks, užsidirbau. Tenoriu savyje „pasidaryti reviziją“, suprasti, ko norėčiau gyvenime, su kuo derėtų susieti savo likimą, kuo galiu pasitikėti ir kuo ne. Gal ir per ilgai trunka visokiausi […]

Genovaitė ŠNUROVA Albertas man ir draugas, ir kaimynas. Geras žmogus, darbštus, tik vienišas. Aš jau anūkus gerokai paauginau, o jis iki šiol, nors abu jau peržengę septintos dešimties metų slenkstį, vis dar neišsirinko sau tinkančios ir patinkančios moters.Ta jo senbernystė man visai netrukdytų, jei jis pas mano žmoną taip dažnai nelakstytų. O tai dabar, vos […]

Genovaitė ŠNUROVA. Žvirgždų šeimos kapavietė sutvarkyta idealiai. Akivaizdu, kad padirbėta specialistų. Gal ne tik talentingo architekto, bet ir landšafto specialisto. Bet kai paskaitai įmantrios formos paminkliniame akmenyje iškaltas pavardes, visas kapavietės grožis nublanksta prieš čia palaidotųjų jaunystę, prieš sudėtingus likimus, prieš savotišką pasiaukojimą ir negailestingą lemtį…Žmonės kalba, kad šeimos kapavietę šitaip sutvarkė tie, kurie liko […]

Kapinių tarpuvartėje susitikau liekną, gerokai žilsterėjusį „antros jaunystės“ vyrą. (Antrosios jaunystės žmonėmis vadinu tuos, kurie, mano manymu, peržengę septintos dešimties metų slenkstį.) Aš ėjau iš kapinių, o jis į kapines. To vyro rankose buvo didžiulė puokštė baltų rožių. Prasilenkdama pagalvojau, kad tas žmogus man kažkur matytas. Ne, mūsų keliai tikrai niekur nebuvo susikirtę, bet vis […]

Genovaitė ŠNUROVA. Arūnė – mano kurso draugė. Tiksliau, buvusi. Kartu tame pačiame institute studijavome matematiką. Kurse tebuvome tik dvi merginos. Tiesa, pirmame kurse jų buvo daugiau, bet vėliau nubyrėjo, mat esą matematika – vyriškas mokslas.Netgi tada, kai tapome kurso draugėmis, kurį laiką su Arūne beveik nebendravau. Ilgai negalėjau perprasti jos charakterio, nesupratau kai kurių elgesio […]

Su Benu susipažinome visiškai atsitiktinai. Nors galima sakyti ir kitaip: pati puoliau jam į glėbį. Na, ėjau gatve, paslydau ir būčiau išsitiesusi aukštielninka, jei paskui mane ėjęs vyriškis nebūtų manęs paprasčiausiai pagavęs. Užtat ir sakau, kad pati įkritau jam į glėbį.Padėkojau tam vyrui (man pasirodė, kad jis netgi labai simpatiškas), pasitaisiau ant akių užkritusią kepuraitę […]