Genovaitė ŠNUROVA. Tie, kas nevažinėja autobusais, be abejo, nežino, kad prieš kurį laiką UAB Utenos autobusų parkas pradėjo dirbti autobuso vairuotoja moteris. To Utenoje nėra buvę nuo pat tos dienos, kai pradėjo kursuoti maršrutiniai autobusai. O tai buvo beveik prieš šešiasdešimt metų…
Toji „istorinė“ moteris – Daiva Bilaišienė: jauna, energinga, mėgstanti bendrauti su keleiviais, savo profesiją įsimylėjusi vairuotoja. Be viso to, dar ir tikra uteniškė.
Kalbėdamasi su Daiva, sužinojau, kad pagaliau išsipildęs noras vairuoti autobusą – tai tik didžiosios svajonės pradžia. Jai labai norėtųsi vairuoti autobusą, vykstantį tarptautiniais maršrutais…
Jauna moteris prisipažino, kad gyvenimas privertė išsiaiškinti, kaip uždirbami pinigai, o gyvenimo pagrindu tapo aiškus apsisprendimas – jei kiti gali, tai ir aš galiu…
Be vairavimo gyvenimo neįsivaizduoja
Už tai, kad Daiva turi vairuotojo teises, labai dėkinga savo mamai – paskatinusiai, ne tik geru žodžiu parėmusiai, tikėjusiai, kad viskas bus gerai. Dar tada, kai Daivos tėtis buvo gyvas, šeima nusprendė įsigyti sodybą Tauragnų seniūnijos Bajorų kaime, kad turėtų, pasak jų pačių, kur vasaroti. Bet atsitiko taip, kad Daivos tėtis mirė, mama neteko darbo Utenoje, todėl neliko nieko kito, kaip tik keltis gyventi į kaimą. Ten našlė su dviem vaikais augino daržoves, du paršelius nusipirko, juos taip prižiūrėjo, taip lepino, kad kai reikėjo paskersti, visi apsipylė ašaromis…
Kai Daiva jau tapo Bilaišiene, šeima susilaukė pirmagimės, Daivos mamai pavyko papildomai uždirbti pinigėlių, kuriuos ji atidavė dukrai, kad ši būtinai išsilaikyti vairuotojo teises, nes gyvenant kaime be automobilio išsiversti esą bus labai sunku. „Tada neturėdama teisės vairuoti atvažiuodavau iš kaimo į Uteną vyro automobiliu, dviejų mėnesių dukrytę palikdavau vyro brolienei, o pati eidavau į vairavimo kursus. Taip važinėjau tol, kol „užkaliau variklį“, – juokdamasi pasakojo Daiva.
Kažin kaip būtų susiklostęs moters gyvenimas, jei ne motinos patarimas ir pagalba… (Tęsinys 2020 09 12 laikraštyje)
