Atvirumo valandėlė

Genovaitė ŠNUROVA Dar visai vaikas buvau (net į mokyklą nėjau), o jau žinojau, kad gretimame kaimelyje gyvena jauna stipri moteris. Vietiniai taip ir sakydavo – stipri moteris. Kažkurį laiką galvojau, kad tai tos moters vardas ar pavardė.Netgi į paaugles ištįsusi nesusidomėjau, kodėl ta moteris taip ir tebevadinama – stipria moterimi. Dažnai girdėdavau suaugusiuosius kalbant, kad […]

Genovaitė ŠNUROVA Karolį aš jau seniai buvau pamiršusi. Taip seniai, kad net jokiuose prisiminimų užkaboriuose nei jo veidas, nei vardas nebešmėžavo. Lyg tokio žmogaus mano gyvenime nė nebuvo. Ir nebūtų atsiradęs jokiu pavidalu, jeigu nebūčiau įsijungusi televizoriaus (jį tikrai retai žiūriu, nes labiau mėgstu skaityti knygas).kažkokios laidos anonse šmėstelėjo lyg ir pažįstamas veidas. Laukiau anonso […]

Genovaitė ŠNUROVA Šiandien Onutės jau nebėra. Nebėra ir jos sodintų ryškiaspalvių gėlių palangėje, ir didžiulio baltomis žiedų kepurėmis kasmet pasipuošiančio krūmo prie įėjimo, ir žalia veja nebekelia pasigėrėjimo. Nebėra ir dailiai sukastų lysvių, kuriose nuolat augo įvairios daržovės, kurių niekada neužgoždavo nė viena netgi menkutė piktžolė. Daug ko čia nebėra… O aš dar ir šiandien […]

Genovaitė ŠNUROVA Dar ir šiandien, praeidama pro mažą namelį miestelio pakraštyje, negaliu nesijaudinti. Vieną rudenį nutikusi istorija, susijusi su šio namelio gyventoja ir jai brangiais žmonėmis, iki šiol neišdyla iš atminties. Nors praėjo jau daugiau nei dešimt metų, atmintis išsaugojo netgi smulkmenas. Žinoma, džiaugsmo nekeliančias. Greičiau atvirkščiai – netgi savotiškai mistiškas. Tyčia tokio dalyko nesugalvosi, […]

Genovaitė ŠNUROVA Nebeišgalėjau išlaikyti savo trijų kambarių buto: nusiperku pigiausių maisto produktų, susimoku visus mokesčius ir nebelieka pinigėlių net skanaus torto gabalėliui. Netgi pačiam mažiausiam. Nutariau ieškoti išeities, nes taip gyventi nebenorėjau. Radau, žinoma. Patį paprasčiausią variantą – pasikeičiau savąjį butą į vieno kambario ir dar gavau nedidelę priemoką. Ją pasidėjau „juodai dienai“. Maža ką…Vos […]

Genovaitė ŠNUROVA Nebe pirmą dešimtmetį gyvenu viena. Kažkada (iškart po skyrybų) buvo labai nyku ir liūdna, bet ilgainiui netgi patiko vienišauti: niekas nekontroliavo, niekas nieko nenurodinėjo, nebarė, nieko nereikalavo, nepriekaištavo. Įpratau prie tokio gyvenimo. Jis man netgi savotiškai patiko. Nesvarbu, kad pati savimi privalėjau (ir tebeprivalau) pasirūpinti, kad aš pati buvau (ir tebesu) sau pats […]

Genovaitė ŠNUROVA. Kaimynų dukrą Viliją pažįstu nuo jos gimimo dienos. Prisimenu, kaip tada sveikinome laimingą šeimą susilaukus pirmagimės, kaip rinkome mergaitei vardą, kaip prireikus jos mamai kažkur išeiti mergytę paglobodavome. O štai dabar ji jau studentė. Nori būti mokytoja, nors būtent tokią profesiją turinti Vilijos mama dukrą visaip bandė atkalbėti rinktis mokytojystę. Nepavyko…Vilija ir pas […]

Genovaitė ŠNUROVA Rinkauskų šeima turėjo vienturtę dukterį Adelę, kurią nepaprastai mylėjo. Galima pasakyti ir dar kitaip – garbino, dievino, lepino. Jos motina sakydavo, kad ne dukros rankelėms daržus ravėti, šaltame vandenyje murdytis, grėblį laikyti. Mergaitei nuolat buvo sakoma, kad ji labai graži, turtinga, kad nesutverta sunkiam darbui, todėl tegul sėdi gonkelyje tarp gėlių ir džiaugiasi […]

Genovaitė ŠNUROVA Banaliai skamba žodžiai, dar banalesnė jų prasmė, kad tėvų nepasirinksi. Tą patį gal galima pasakyti ir apie vaikus, jų irgi nepasirinksi: kokie jau gimė, tokie ir yra.Ir aš, suprantama, tėvų nepasirinkau. Kai gimiau, brolis jau savo kojomis lakstė ir, sako, man vis stengdavosi į burnytę įbrukti gabalėlį duonos, jei imdavau verkti. Žodžiu, rūpinosi. […]

Rytas. Už lango dar tamsoka, todėl neskubu ropštis iš lovos. Taip gera po šilta antklode, taip saugu. Atrodo, kad jaukesnės vietos šaltiems, tamsiems žiemos rytams nė nesugalvosi. Bet mano mėgavimąsi beveik idiliškai atrodančiu rytu nutraukė šaižus durų skambutis. Kažkas, stovėdamas anapus durų, jį taip įnirtingai spaudė, jog atrodė, kad mažų mažiausiai gaisras name kilo. Tai […]