Vis dar stengiuosi kaip galima daugiau laiko praleisti gamtoje. Nepasakosiu apie savo grybavimo nuotykius. Esu ne kartą apie tai rašęs. Atpratau ir nuo žvejybos. Žiemą dabar jau niekada, vasarą 3–4 kartus. Neseniai pradėjau kartais išvažiuoti žvėrių pasižiūrėti. Nesu geras fotografas. Neturiu geros fototechnikos. Žinau, kad labai geros nuotraukos nepadarysiu. Bet man patinka pats procesas. Patinka tos susitikimų akimirkos, kai pamatai žvėrį arba retesnį paukštį.
Kovo 3-čiosios rytą išvažiavau pasižiūrėti, ar gandrai sugrįžo. Užbėgdamas už akių turiu pasakyti, kad visi per pasivažinėjimą matyti gandrų lizdai tušti. Negrįžo jie dar į Rytų Aukštaitiją. O štai baltąjį garnį Jasonių tvenkinyje žvejojant mačiau. Gražus elegantiškas paukštis, bet invazinis. Iš Pietų Europos. Ir ne apie šį baltą paukštį dainuojama lietuvių liaudies dainose („Bėgčiau bėgčiau, kad galėčiau, tokias kojas, kad turėčiau kaip garnys“), o apie jo giminaitį pilkąjį garnį, kuris Lietuvoje gyveno nuo seno. Taigi dar praėjusiame šimtmetyje baltasis didysis garnys buvo retas Lietuvoje.
2 019 metais baltieji garniai buvo išbraukti iš Lietuvos Raudonosios knygos. Šiaip jau baltieji garniai draugiški paukščiai. Kuria kolonijas kartu su pilkaisiais garniais ir net kormoranais. Žvejoja sekliuose vandenyse. Minta mažomis žuvytėmis ir varlėmis. Lizdus suka vandens apsemtuose nendrynuose ir … eglėse. Mišrias baltųjų ir pilkųjų garnių kolonijas mačiau Kaišiadorių rajone netoli Pelikonių. Kormoranus, baltuosius ir pilkuosius garnius esu stebėjęs Kuršių mariose. Gaila, bet pilkųjų garnių Lietuvoje jau tikriausiai yra mažiau negu baltųjų. Skirtingai nei gulbės, garniai kasmet šeimas vis su kita partnere kuria. Ir gyvena du tris kartus trumpiau nei gulbės, maždaug iki dešimties metų. Jei anksčiau baltųjų garnių fotografuoti važiuodavau į Zarasų rajone esančias Vasaknas, tai dabar jų neretai galima pamatyti ir sekliuose Utenos rajono vandens telkiniuose. Vienas toks gal 3 metus maitinosi Utenos priemiestyje šalia Vilniaus kelio.
Važiuoju toliau. Jokių žvėrių nesimato. O štai medžiotojų bokštelių gal kas pusė kilometro. Dar kiek pavažiavus tolokai miške matau du bėgančius elnius. Bėga jie greitai, o ir pakankamai toli. Pabandau aplenkti ir man pavyksta. Vienas elnias išbėga į šalutinį kelią ir sustoja, bet tik akimirkai. Po to vėl šoka į mišką. Pikta ant savęs – nespėjau. Bet jei įsukau į šalutinį kelią, tai dar kiek pavažiuosiu, kol rasiu kur apsisukti. Pavažiuoju dar kokius du ar tris šimtus metrų ir pamatau elnio skulptūrą. Stovi įsitempęs, sustingęs ir uodžia orą. Spėju nufotografuoti. Ir staiga „skulptūra“ šokteli į orą ir neria į krūmynus. Jam iš paskos dar septyni elniai. Gražuoliai!
Fotografuodamas girdėjau gerves trimituojant. Sakau, gal nepamatysiu. Po kelionės iš šiltų kraštų jos būna pakankamai baikščios. Tai dideli, už baltąjį gandrą didesni paukščiai. Anksčiau matydamas šiuos pilkus paukščius galvojau, kad jos bent jau pūdą (16 kg) sveria. Pasirodo daug mažiau. Patinai 5–6 kilogramus, o patelės dar kilogramu mažiau. Kūno aukštis 110–130 cm. Atstumas tarp išskleistų abiejų sparnų galų 180–240 cm. Uodegos ilgis – 20–25 cm, o matomoji snapo viršutinė dalis nuo 9 iki 12 cm. Įspūdingai atrodo, kai kyla ar leidžiasi. Senas lietuviškas paukštis, dainomis apdainuotas. Tiesa, praėjus melioracijai, jų buvo rizikingai sumažėję. Tada jos buvo įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Apie 1990 metus pastebėtas staigus populiacijos augimas, o 2019 metais gervės išbrauktos iš Raudonosios knygos. Su tokiomis mintimis važiuodamas pamatau ir pirmąją gervių porą. Keistas dalykas tik tas, kad įprastai jos į Lietuvą grįždavo kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Šiemet visu mėnesiu anksčiau. Ką tai reiškia? Ankstyvą pavasarį? Nežinau. Pagyvensim pamatysim.
Tolimesni susitikimai ne tokie įspūdingi. Mačiau stirnaičių porą. Iš ledo išsivadavusiame tvenkinyje turškėsi jau sugrįžusios antys. Sakote, antys niekur neišskrenda ir žiemoja Lietuvoje. Tai čia jūs kalbate apie miesto antis. Jos sudaro tik nedidelę ančių populiaciją. Kitos patraukia į Viduržemio jūros pakrantes ir kitas šiltesnes vietas. Kodėl išskrenda antys? Tikrai ne todėl, kad joms Lietuvos šalčiai būtų nepakeliami. Per savo netrumpą gyvenimą nemačiau nė vienos sušalusios anties. Ir išskrenda jos todėl, kad užšalus vandens telkiniams stipriai sumažėja maisto. Mieste jas žmonės lesina. Kitur jomis niekas nepasirūpina. Mačiau ir sugrįžusias gulbes basomis ant ledo tepenančias. Daug gyvybės gamtoje. O gandrų nėra. Mūsų nacionalinis paukštis gandras, kitaip vadinamas busilas, starkus, gužas, gužutis, bacionas, o Žemaitijoje – gožos, gondros, žiemoja Afrikoje ir grįžtant į Lietuvą jam tenka įveikti 8–10 tūkstančių kilometrų. Įprastai grįžta iki kovo 25 dienos. Ši diena mūsuose vadinama gandrinėmis. Dar mėnuo, ir pasižiūrėsime, kas „teisūs“ – gandrai ar gervės. Ties, girdėjau, kad tai vienur, tai kitur gandrus jau matė. Ar patikima informacija, nežinau. Labai nedidelė dalis gandrų žiemoja Lietuvoje. Bet tai dažniausiai sužeisti, sunkiai bepaskrendantys gandrai. Ir išgyventi mūsų sąlygomis be žmonių pagalbos jiems būtų sunku. Vieną tokį einantį paplente mačiau gruodžio mėnesį. Bet ar žinojote, kad tokie „šeimyniniai“ paukščiai, kuriems mes net vaikus patikėjome parnešti, žiemoja atskirai. Patelė vienur, patinas kitur. Pirmasis sugrįžta šeimininkas, jis laukdamas žmonos renovuoja lizdą. Gal ir nieko keisto – reikia vienam nuo kito pailsėti. Prisimenate iš vaikystės: „Gandre, gandre, ga ga ga, tavo žmona ragana“… Beje, gandrai nei gagena, nei čiulba. Gandrai kalena!
Vytautas Kaziela
