Karolina Bagdonė, Lietuvos kultūros taryba
Šiemet Lietuvos kultūros taryba investavo į 485 kultūros iniciatyvas regionuose ir joms skyrė daugiau kaip 3,3 mln. eurų. Kas laukia vietos gyventojų? Kokias programos „Tolygi kultūrinė raida“ paraiškų tendencijas gali išskirti Regioninių kultūros tarybų narės? Ko reikia, kad vyktų sėkmingesnis profesionalių menininkų ir vietos bendruomenių darbas? Kaip sustiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose? Apie tai pasakoja Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos narė Indra Drevinskaitė.
2018 m. Lietuvos kultūros taryba įsteigė „Tolygios kultūrinės raidos“ programą. Tyrimai rodo, kad ji iškart tapo svarbiausiu įrankiu finansuojant kultūros ir meno projektus, o Regioninės kultūros tarybos – pagrindiniu arbitru skirstant regionų kultūrinėms iniciatyvoms tenkantį LKT finansavimą. Kokį Regioninių kultūros tarybų tikslą jūs matote?
Indra Drevinskaitė: Regioninėje kultūros taryboje dirbu nuo pat pradžių, nuo jos įsteigimo. Pirmąją kadenciją – Panevėžio regioninėje kultūros taryboje, dabar – Utenos. Nepaisant to, kiek laiko gyvuoja šis darinys, tikslas yra vienas – kiek įmanoma tolygiai paskirstyti finansavimą kultūrine ir menine prasme geriausiems regionų projektams. Tai ir turėtų garantuoti tolygumą arba mažinti atskirtį tarp regioninės ir didžiųjų miestų kultūros. Pirmosios kadencijos Regioninių kultūros tarybų ekspertai, manau, turėjo ir edukacinį tikslą – ugdyti paraiškų teikėjus, nešti žinią apie naują finansavimo modelį. Atlikome ir kultūros formuotojų vaidmenį – svarstėme, kas konkrečiame regione yra kultūriškai svarbu ir pagal savo įžvalgas formavome prioritetus. Antrojoje kadencijoje jaučiuosi laisviau, manau, panašiai jaučiasi visi ekspertai, kurie darbo Lietuvos kultūros taryboje nenutraukė. Be pagrindinės misijos – finansuoti pačius geriausius menine ir kultūrine prasme regionų projektus – „antrokai“, mano nuomone, atlieka ir Regioninių kultūros tarybų ambasadorių funkciją.
Regioninės kultūros tarybos nare esate jau porą metų. Kokias kultūros problemas pastebite savo apskrityje? Kaip „Tolygios kultūrinės raidos“ programa galėtų jas atliepti?
Indra Drevinskaitė: Kaip jau minėjau, pirmoji kadencija praėjo dirbant Panevėžio apskrities regioninėje kultūros taryboje. Aš pati gyvenu ir dirbu Biržuose, taigi Panevėžio apskrityje. Vertinant paraiškas, o ir dalyvaujant renginiuose, mane džiugino aktyvūs Panevėžio regiono kaimo bendruomenių įsitraukimas, vadinasi, kaimiškos seniūnijos kultūriškai kruta, juda, kuria iniciatyvas, puoselėja tradicijas. Kad ir kokia meninė programa būtų pristatoma, bent koks kultūrinis judesys, ypač kaime, esu įsitikinusi, yra svarbiau nei išvis nieko nedarymas.
Panevėžio regione pasigedau nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimo į kultūros lauką arba išvis trūksta NVO sektoriaus. Paprastai regionuose veikia tradicinės institucijos: kultūros centras, biblioteka, muziejus. Tai labai būdinga ir Panevėžiui, bent jau taip buvo pirmaisiais Regioninės kultūros tarybos gyvavimo metais. Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos vaizdas šie tiek kitoks: daugiau įvairių NVO, mažesnis kaimo bendruomenių aktyvumas. Galbūt daugiau laisvės meninei realizacijai, bet perliukų yra visur, nepaisant, kokį statusą turinti institucija pateikė paraišką.
Nemanau, kad Regioninės kultūros tarybos turėtų kažkaip dirbtinai forsuoti kokių nors darinių atsiradimą – tereikia skatinti ir palaikyti finansuojant projektus, kurie išsiskiria autentiškumu, idėjos paprastumu, bet tuo pačiu ir genialumu, kuria ilgalaikę kultūrinę vertę – o štai tokiai vertei nustatyti reiktų modelio. Kas pasakys, ar Sūrio šventė kaimo bendruomenėje yra blogiau / geriau nei chorų festivalis? Ar literatūrinis vakaras yra geresnis / blogesnis variantas išliekamosios vertės prasme nei liaudiškų šokių vakaras? Nėra atsakymo.
Ko tikrai pasigendu ir ką labai siūlau skatinti regionuose per Lietuvos kultūros tarybos programą (tai galima padaryti per prioritetų formavimą) – tai kultūrinė šviečiamoji veikla (įvairios konferencijos, seminarai, diskusijos kultūros ir meno temomis). Teko girdėti iš kai kurių ekspertų, kad konferencijų formatas jau yra atgyvena, bet tikriausiai mes nei vienas negalėtume įvardinti jos pakaitalo.
Kokias tendencijas pastebėjote vertindama 2024 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programos paraiškas? Kokie projektai nudžiugino?
Indra Drevinskaitė: Pirmiausia džiugina paraiškų gausa. Vadinasi, kultūros ir meno žmonės strateguoja, kuria, rašo, formuoja. Džiugina bent kokia naujesnė raiškos ar žanro forma. Man labai patinka rasti ir naujus pareiškėjų pavadinimus, vadinasi, kultūrinių veiklų kūrėjų potencialas auga. Labai džiugina kultūros ir kitų sričių (pavyzdžiui, socialinės, ekonominės) sąveika.
2022 m. Savivaldybių kultūros indeksas atskleidė, kad 60 proc. profesionalių meno kūrėjų gyvena ir kuria Vilniuje. Ko reikėtų, kad organizacijos ir meno profesionalai atsigręžtų į regionus? Kaip paskatinti vietos bendruomenę, kad ji taptų aktyvia kultūros kūrėja?
Indra Drevinskaitė: Jau šiuo klausimu tiek daug svarstyta, diskutuota ir prirašyta. Nežinau, ar dabartinėje regionų naikinimo politikoje įmanoma išrasti kažkokį modelį, kad staiga visi pradėtų norėti kurti ir gyventi provincijoje. Manau, kad viską lemia asmenybė ir kūrybinis užsispyrimas. Deja, bet realybė tokia, kad lemia ne tik nacionalinė, bet ir vietos politika. Nemanau, kad kažkas stipriai pasikeis, kol kultūra šalyje nebus tikrai ir iš širdies vertinama kaip lygiavertė visoms sritims.
Tyrėja Kristina Mažeikaitė Savivaldybių kultūros indekse minėjo, kad nevyriausybinis sektorius gali reprezentuoti kultūrinės pasiūlos įvairovę. Kaip sustiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose? Ar jūsų Regioninei kultūros tarybai šis aspektas svarbus?
Indra Drevinskaitė: Kaip minėjau, iš paraiškų suprantu, kad Utenos regione NVO kultūrinis sektorius yra stiprus, jei taip galima pasakyti „darbštus“ ir realiai egzistuojantis per veiklas, o ne tik popieriuje. Ar tik NVO sektorius gali reprezentuoti kultūrinės pasiūlos įvairovę, drįsčiau ginčytis. Manau, ne paraiškos teikėjo statusas garantuoja projekto kūrybiškumą ir sėkmę, o pats sumanymas. Dirbu bibliotekoje ir 2021 m. esu teikusi paraišką bibliotekos vardu profesionaliosios mados pristatymo renginiui. Atrodo, kas čia bendro – rūbų kolekcija ir biblioteka. Bet projektas pasiteisino 200 procentų, nes Biržuose tai buvo nauja ir neįprastoje kultūriniams renginiams vietoje – turgaus aikštėje. Taigi kartais tai, kas didmiesčiuose yra beveik įprasta, mažame mieste, vykstant tai pirmą kartą, gali sukelti tam tikra prasme kultūrinį šoką. Tad jokio skirtumo, ar biudžetinė įstaiga, ar NVO sukuria tokį produktą. O NVO stiprinimas yra savivaldos egzistavimo dalis. Deja, ne visiems ir ne vienodai suprantama.
