Noriu papasakoti apie du susitikimus Utenos miesto parke.
Stengiuosi kiekvieną vakarą išeiti pasivaikščioti. Nueiti savo 7 kilometrus. Po to labai gerai jaučiuosi. Einu skirtingu metu, kai turiu laisvo laiko. Taip jau išėjo, kad sekmadienio vakarą susivėlinau – pasivaikščioti išėjau jau sutemus, gal pusę aštuntos vakaro. Grįždamas pamačiau, kaip du jaunuoliai padegė šiukšlių dėžę. Norėjau įsidėmėti jų veidus, nes padegėjai ėjo į mano pusę. Susilyginome. Pažvelgiau į šviesių plaukų madingai kirpto šešiolikmečio veidą. Aplinkui nė vieno žmogaus. „Vyrai, – sakau, – ką darote? Grįžkite ir užgesinkite.“ Nepratarę nė žodžio vaikinukai pranyko, dingo medžių šešėliuose.
Antras susitikimas. Einu nuo „Maximos“ parko link. Už nugaros pasigirsta vaikų klegesys, o netrukus – artyn bėgančiųjų žingsniai. Pasiviję vaikai sustabdo mane: „Dėde, ar ne jūs pametėte pinigus?“ Sakau, gal ir aš, nes kasoje gavau dešimt eurų grąžos. Vienas iš jų ištiesia man 10 eurų kupiūrą. Bet aš toliau knaisiojuosi kišenėje ir randu savąją dešimtinę. „Ačiū, – sakau, – vaikai, bet tie pinigai ne mano. Ačiū už jūsų sąžiningumą.“ Vaikai – gal kokių dešimties, vienuolikos metų – aplenkę mane nutolsta. O man širdyje lieka toks geras ir šiltas jausmas. Auga geri, sąžiningi žmonės.
Einu per parką ir galvoju, kad geresnių turbūt daugiau, o tie blogieji tik labiau matomi.