Pavydas už septynis eurus

Vytautas KAZELA. Utenos savivaldybės svetainėje pasirodė gražus mažosios bendrijos „Jumpstar“, Dauniškio ežere eksploatuojančios batutų parką, skelbimas, kad leis nemokamai pasinaudoti batutų parko pramogomis iš karo Ukrainoje pabėgusiems ukrainiečių vaikams, jų tėveliams ir globėjams. Protingi žmonės pasidžiaugė tokia verslo iniciatyva, bet nemažai buvo ir nepatenkintų. Juk pavydas – nacionalinis lietuvių bruožas. Pavydas vienu atveju gerai: kai jis „užveda tavo variklį“ ir skatina dirbti daugiau, stengtis labiau, siekti aukščiau. Kitais atvejais – tai labai niekingas jausmas. Aš beveik niekada nesiveliu į feisbukines diskusijas. Žinau, kad nieko neįrodysi, tik sau nervus gadinsi. Tačiau šį kartą ir man pasidarė labai nesmagu. Pacituosiu pirmos uteniškės, įžiebusios šią diskusiją, komentarą: „Viskas gražu, o mūsų uteniškiams tai negalioja. Labai gaila, nes yra daug šeimų, kurios negali vaikams to padovanoti.“
Į diskusiją šauniai įsijungė buvęs tarybos narys Darius Pakajavas, pagyręs verslininkų iniciatyvą ir teisingai sudėliojęs akcentus: „Panašu, kad kai kurie komentatoriai nesuvokia, kas yra karas. Kas yra sugriauti namai, netekti darbo, netekti artimųjų. Vaikams patekti į svetimą šalį. Visą laiką jaudintis dėl likusių artimųjų, tėvų fronte, dėl draugų karo zonoje. Besmegeniai pavyduoliai, ir tiek.“ Ir aš panašiai galvoju. Pats užaugęs keturių vaikų šeimoje giliais sovietiniais laikais labai gerai žinau, kas yra nepriteklius. Tai man dabar rėkti ant viso svieto, kad aš to ir to vaikystėje negavau ir tai traumavo mane visam gyvenimui?! Savo vaikams irgi negalėjau duoti visko… Ir niekada neprašiau jokių pašalpų ar lengvatų.
Žinot, kas buvo baisiausia mano kartos žmonėms? Gyventi su ištiesta ranka. Tai didelis nusižeminimas, smūgis savivertei… Geriau nuo darbo skaudančios rankos nei išmaldos prašanti ranka. Aš labai gerbiu daugiavaikes šeimas, kurios dirbdamos užaugino, į mokslus išleido vaikus, neverkė ir nesiskundė. Jeigu vaikas yra tavo, tai ir džiaugsmas, ir vargas yra tavo. Ne valstybės, ne savivaldybės. Aš gal irgi būčiau norėjęs ne dviejų, o keturių vaikų. Kaip dabar būtų linksma! Bet tu turi jausti atsakomybę prieš ateinantį į pasaulį žmogų. Įvertinti, ar tu jį įstengsi užauginti, išleisti į mokslus. Šiais laikais jau negalioja žinomas posakis „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. Dabar turi dėkoti Dievui, kad jis patikėjo tau gimdyti ir auginti vaikus, nes yra šimtai šeimų, kurios niekada nepatirs motinystės ir tėvystės džiaugsmo. Jos atiduotų viską už šitą džiaugsmą. (Tęsinys 2022 08 03 laikraštyje)