Dabar galvoju, kad mes gyvendami Sovietų Sąjungoje buvome įgiję savotišką imunitetą melui ir propagandai. Buvo dvi tikrovės – viena sovietinė tikrovė ir kita lietuviška tikrovė. Ta sovietinė tikrovė buvo labai panaši į stebuklines pasakas. Ji atrodė tokia netikra, kad praskriedavo virš mūsų, mūsų nepalietusi. Mes gyvename kitoje, mums labai realioje, o okupantui nematomoje tikrovėje. Mus gelbėjo mūsų atmintis, niekada su okupantu nekolaboravusi bažnyčia. Mes saugojome savo kalbą, o kalba saugojo mus. Ir dabar stebėdamas karą Ukrainoje matau, kaip stipriai veikia kalba. Niekam ne paslaptis, kad iki šio karo Kijeve ir kituose didžiuosiuose miestuose, o taip pat kurortuose bendravimas vyko rusų kalba. Taip buvo paprasčiau ir lengviau. Prasidėjus karui buvo atsigręžta į ukrainiečių kalbą. Ja kalbėti ėmė ne tik ukrainiečiai, bet ir rusakalbiai šios šalies gyventojai. Pradžiai papasakosiu anekdotą: „Kalbasi du Odesos žydai: žinai, Fima, aš prasidėjus karui stengiuosi nekalbėti rusiškai. Oj, Chaimai, tikriausiai bijai, kad ukrainiečiai nesumuštų? Ne, Fima. Bijau, kad rusai neateitų manęs vaduoti!“
Rusai niekada nesupras, kas yra tauta. Jie patys prisitaikė labiausiai sau tinkantį terminą „liaudis“. Šis terminas atsirado viduramžių luominėje visuomenėje – tada liaudimi vadinta neprivilegijuotų mokestinių luomų, priešpriešinamų privilegijuotiesiems, narių visuma.
Tęsinį skaitykite 2022 05 04 „Utenyje“
