Doc. dr. Irena Ramaneckienė
2023 m. rugsėjo 15-oji Utenos meno mokyklos pedagogams ir jų ugdytiniams buvo ne eilinė diena. Vieni jų mintimis susitelkę į praeities prisiminimus, kiti susikoncentravę į viename ar kitame muzikiniame kūrinyje sukauptus vidinius išgyvenimus, sėdėjo mokyklos koncertų salėje, susirinkę į nepaprastą susitikimą. Kodėl išskirtinį? Ypatingą tuo, kad juos visus – mokinius ir mokytojus, draugus ir bendražygius, bičiulius ir kolegas sukvietė Nijolė Ilčiukaitė (1955–2013), šios mokyklos mokytoja, pianistė, akompaniatorė…
Kaip suprasti? Juk ši Utenos meno mokyklos asmenybė jau dešimt metų kaip džiaugiasi Amžinojo Tėvo glėbyje?! Visai paprastai. Mokyklos bendruomenė be galo pagarbiai prisimena buvusią auklėtinę ir ilgametę pedagogę Nijolę Ilčiukaitę. Taigi, susirinkta į dešimtmečio nuo jos išėjimo Amžinybėn paminėjimą, kuris pradėtas Ferenso Listo noktiurnu „Meilės svajos“ (atliko Patricija Vilkaitė; mokyt. Ingrida Dirmienė). Šio lyrinio svajingo kūrinio muzikiniais garsais buvo apgaubta pedagogės Nijolės asmenybė. Kaip sakė buvusi jos mokinė, dabar – Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Vilma Šakalytė, „ji sugebėdavo užauginti vaikui sparnus, kad jis skristų ir kurtų muzikinių garsų Grožį, kaip širdies kilnumo ir sielos tyrumo šaltinį, ne tik sau, bet ir kitiems; ji – Mokytoja iš didžiosios raidės, ji – Utenos miesto Garbė ir Šviesa“.
Mokytojos paminėjimo iškilmėje kartu su renginio organizatore ir vedančiąja, buvusia N. Ilčiukaitės mokine, Utenos meno mokyklos direktoriaus pavaduota ugdymui Lina Gudiene ne vienas nuoširdžiai tarė žodžius: „Man didelė garbė vadintis Mokytojos NIJOLĖS ILČIUKAITĖS mokine (-iu)“. Jautriai ir apgalvotai sumaniusi bei sudėliojusi vakaro akcentus, remdamasi kitų pasisakymais ir pamintijimais, vakaro metu L. Gudienė kvietė dalintis prisiminimais susirinkusius mokinius, kolegas, giminaičius. Kalbėjo buvusi mokytojos Nijolės mokinė, šiuo metu vokalo pedagogė Skaistė Garbašauskienė ir skyrė N. Ilčiukaitės atminimui muzikinį kūrinį. Taip pat prisiminimais dalijosi buvusi mokinė, o dabar Utenos meno mokyklos fortepijono mokytoja Ingrida Dirmienė. Jautrius prisiminimus išsakė bičiulė, kolegė ilgametė chorinio dainavimo ir dirigavimo mokytoja Virginija Šeduikienė, buvusi artima draugė teorinių disciplinų mokytoja Nijolė Gelgotienė ir kt. Kūrinius dovanojo: Mindaugas Baliukevičius (mokytojos I. Dirmienės mokinys, šiuo metu studijuojantis fortepijoną Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje), kolegos – mokyklos direktorius Arūnas Katinas, mokytojai: Evaldas Beinoravičius, Saulius Auglys Stanevičius ir Laura Raudžiuvienė. Prisiminti mokytoją Nijolę atvyko Povilas Syrrist Gelgota – altininkas ir kompozitorius, Norvegijos Solistų sąjungos narys, kurio muzikinio kelio pradžia irgi buvo kartu su Nijole Ilčiukaite. Prisiminimais dalijosi ir klasės draugė Roma Butkienė, atstovavusi klasiokus, bei N. Ilčiukaitės giminaičiai – brolienė Irena Ilčiukienė ir dukterėčia Jurga Ilčiukė.
Ką kalbėtojai akcentavo dalydamiesi prisiminimais? Buvę mokiniai pasakojo apie Mokytojos darbštumą, pareigingumą ir taktiškumą, bendraujant su ugdytiniais. Pripažino, kad šie charakterio bruožai ne vienam jų darbo pradžioje tapo gairėmis, kaip palaikyti gerus santykius su savo mokiniais. Pripažino suvokę, kad muzikos mokytojas pirmiausia turi pažinti mokinį, kad šis atskleistų ir puoselėtų savo prigimtinius gebėjimus.
Todėl nieko nuostabaus, kad susirinkusieji išgirdo tokį sugretinimą: „Mokytojos Nijolės gyvenimą galime prilyginti muzikos kūriniui, kuris suskamba appassionato (aistringai, karštai ir su polėkiu). Jos gyvenimo kūrinyje skamba ne tik natos, bet ir pauzės. Net jei nustosi groti – Muzika vis tiek skambės“.
Kiekvienas „susitikimo“ su Mokytoja Nijole dalyvis prisiminė ją vis kitu aspektu. Iš šalies žvelgiant, ji buvusi be galo inteligentiška, ori, pakanti ir santūri, o viduje – pilna skambumo, juoko, pilna veržimosi gilyn, grožio ir esmės ieškojimo… Ne vienam giliai atmintin įstrigo jos pamokos, prisodrintos linksmų, įkvepiančių posakių, vaizdingų palyginimų.
Nijolėmokytojyste džiaugėsi 36-erius metus ir visus juos paskyrė Utenai: su meile mokė savo fortepijono klasės mokinius, akompanavo mokyklos kolektyvams, solistams, ansambliams. Mokytoją pažino visi Utenos miesto ir rajono muzikos mokytojai, nes nuoširdžiai, nelaukdama atlygio, atsiliepdavo į kvietimą akompanuoti. Ji buvo visur, kur reikėjo profesionalaus fortepijono pritarimo, bendradarbiavo su įvairių kolektyvų vadovais, grojo konkursuose, koncertuose, bažnyčiose.
Žodžius „akompanavo / grojo“ liudija kad ir šis sąrašas. Nijolė akompanavo Utenos muzikos mokyklos kolektyvams, daugelio mokyklų ir darželių „Dainų dainelės“, „Giesmių giesmelės“ konkursų dalyviams, tuometinės IV vidurinės mokyklos (vad. O. Aleknavičienė), Katalikiškos dvasios „Saulės“ gimnazijoms chorams, solistams ir ansambliams, Mokytojų chorui, tuometinių Kultūros namų vyrų chorui „Aukštaičiai“, tuometiniam Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios chorui „Laudate Dominum“ ir kt.
Mokytoja savo pavyzdžiu visus mokė išskirtinio stiliaus ir skonio pajautos, nevengė daug dirbti ir lavintis visą gyvenimą. Tai nebuvo lengva, nes kiekvieną sykį, kai sugroji kūrinį, o tuo labiau ne vieną jų koncerte, netenki dalelės savęs. Be to, pasiruošimas pamokoms, koncertams – irgi kitiems atiduotas laikas, tik plika akimi nematomas.
Klausantis prisiminimų, nejučiomis imi teirautis savęs: „Kas pačią Nijolę atvedė į muziką? Kiek asmeniniame muzikanto pasaulyje lieka laiko sau pačiam ir savo pomėgiams? Ką reiškia pažinti muziką ir ją profesionaliai atlikti?“ Susirinkusiųjų pasisakymuose girdėjosi atsakymai ir į ką tik suminėtus retorinius klausimus.
Mokytoja Nijolė nuo vaikystės be galo mylėjo muziką. Tame kūrybos santykyje pamilo ir savo mokinius – sugebėjo jiems atverti muzikos gelmes Ji puikiai suvokė, kad bet kuris, net gerų geriausias instrumentas, stovintis ant žemės koncertų salėje, prabangiuose rūmuose ar kuklioje klasėje, pats savaime neskleidžia jokio garso. Tik šalia prisėdus muzikantui, tas instrumentas prabyla pačiomis įvairiausiomis emocijomis, sklindančiomis muzikos garsais. Mokytojo ir mokinio dialogas sukuria muzikos pokylį. Jų sielos suokalbis paverčia kompozitoriaus kūrinį muzika. Mokytoja Nijolė kiekvieno susitikimo metu rodė gyvenimą per muziką.
Mokytoja Nijolė labai brangino savo šeimą, puoselėjo gilų ir artimą ryšį su tėveliais, draugais. Ji rasdavo laiko pabendrauti su klasės draugais. Mėgo keliones, kaip buvimą su kitais. Turėjo ir pomėgių, mylėjo gamtą. Gyvenime, kaip ir muzikoje, ryžtingai ieškodavo ir rasdavo laiko atsikvėpti, kad pauzės leistų kuo tiksliau ir giliau suskambėti visoms kitoms natoms.
Susitikime su Mokytoja iš didžiosios raidės ekspresyvaus lyrizmo ir poetinio epiškumo gaidomis skambėjo S. Rachmaninovo koncertinis etiudas, į klausytoją prabilęs amžinųjų idėjų romantine simbolika ir sudėtingų psichologinių būsenų raiškos formomis. Skambėjo vieno žymiausių XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios ispanų kompozitoriaus ir pianisto Isako Abenis „Tango“, kuriame nuostabiai tarpusavyje dera stilizuoti ispanų liaudies ir fortepijoninės muzikos elementai. Argentinos tango kompozitoriaus ir bandonijos virtuozo, tradicinės tango muzikos revoliucionieriaus Astoro Piacolos (isp. .Ástor Piazzolla) kūrinius atliko svečias Povilas Syrrist Gelgota. Skambėjo ir kiti muzikos šedevrai.
Praeities prisiminimus žadino ir visaip iš atminties gelmių aukštyn kėlė organizatorių kruopščiai atrinktos nuotraukos, kurias susirinkusieji stebėjo ekrane: Mokytoja Nijolė prisiminta ir jaunutė, ir moksleivė, ir solidi pedagogė, apsupta mokinių…
In memoriam vainikavo P. Vilkaitės grojamo lenkų pianisto ir kompozitoriaus Frederiko Šopeno (1810–1849) valsas cis-moll, apgaubęs susirinkusiuosius vilties ir tauraus gyvenimo garsais bei akinęs prisiminti visus dirbusius ir jau Amžinybėn išėjusius įvairių specialybių mokytojus.
Meno mokyklos direktorius Arūnas Katinas, tardamas nuoširdžiausią ačiū, pasidalino prisiminimais iš bendravimo su Nijole Ilčiukaite – Mokytoja iš didžiosios raidės, pasidžiaugė visais darbuotojais, kurie formavo / formuoja ir puoselėja laisvą, darbščią, kūrybingą dabarties meno mokyklos bendruomenę, 2024-aisais švęsiančią 60-ties metų gimtadienį.
Iškilmės užbaigtos 19 valandą Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje švęsta Eucharistija. Šv. Mišiose dėkota už gyvenimą, melstasi už mirusius Utenos meno mokyklos mokytojus, reikalingų malonių prašyta visai Utenos meno mokyklos bendruomenei ir aplankiusiems svečiams. Šv. Mišias aukojo Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas teol. lic. Andrius Šukys, 20 metų bendraujantis su Utenos meno mokykla, ir buvęs artimas Mokytojos Nijolės bičiulis. Homilijos metu dvasininkas akcentavo gyvenimo čia ir ten aktualumą, mokėjimą suvokti save ir kitus, per Kūrėjo pasaulio išmintį atpažinti savąją.
Susirinkusiaisiais džiaugėsi Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kunigas Algis Neverauskas. Šventosiose Mišiose vargonavo ir giedojo Utenos meno mokyklos mokytoja, vargonininkė Zita Lukošiūnienė, jos mokiniai Julija Dudko ir Liudas Remeika, grojo Povilas Syrrist Gelgota. Giesmės ir muzikinių kūrinių tonai kėlė dvasią, o jautrus pasimatymas su Mokytoja Nijole Ilčiukaite ir visais Amžinybėn išėjusiais Mokytojais susirinkusiuosius apdovanojo – bendrystės džiaugsmu.
