Vytautas Kazela
Savo vakarinius pasivaikščiojimus po Uteną su šypsena vadinu „Pėsčiomis paskui savo jaunystę“. 10 tūkstančių žingsnių kiekvieną dieną – ir tavęs nepasivys Alzheimeris. Be to, ėjimas pėsčiomis turi ir kitų privalumų. Važinėdamas automobiliu nematai, kaip keičiasi miestas, nebent netikėtai iškiltų naujos statybos. Ir žmonių nesutinki, nepasikalbi. Kasdieninis maršrutas namai–darbas, darbas–namai labai apriboja. O išeiti pasivaikščioti pėsčiomis – didelis malonumas. Sukyla kelių dešimčių metų senumo prisiminimai.
Štai kad ir einant Ateities gatvele. Gerokai pasikeitusia nuo mano jaunystės laikų. Tada ji buvo siaura ir neasfaltuota. Vasarą pravažiavus automobiliui ar motociklui nusivydavo dulkių debesys. Šioje gatvėje gyveno ir mano jaunystės draugas Vytautas Levandavičius. Lenktynininkas. Puikus žmogus. Dabar jau ir sutikęs nebepažinčiau. Kur dabar jį sutiksi? Nebėra čia jau Levandavičių gyvenimo. Senieji – kapų kalnelyje, Vytautas, sako, Rokiškyje gyvena. Net ir namai nebe tie. Kažkas nupirko ir viską nugriovė. Pastatė naujus ir prabangius… Rami ir graži gatvė. Dabar jau asfaltuota ir netgi su siauru šaligatviu iš vienos pusės. Kai sugrįžtu iš prisiminimų, akį patraukia didelis kiemas su daugybe medinių skulptūrų. Išsiskiria iš visos gatvės. Prieinu ir kalbinu šeimininką – ramų, gerų akių žmogų. Edmundas Griškevičius šiuose namuose gimė ir užaugo. Mama mokytoja, tėvas banko darbuotojas. Galima sakyti, inteligentų šeima. Su žmona Vida šiuose namuose jau 36 metai. Vaikai užaugo, baigė mokslus ir išvažiavo į Angliją. Net dukra, mokanti kelias kalbas ir turinti aukštąjį išsilavinimą, Utenoje nerado darbo. Edmundas sako, kad po studijų įsidarbino statybos įmonėje saugumo technikos inžinieriumi. Tačiau nepatiko. Perėjo į Utenos šilumos tinklus. Dirbo dispečeriu. Čia ir pensijos sulaukė. Va, per visą gyvenimą tik dvi darbovietės. „Esu pastovus žmogus. Nemėgstu blaškytis. Nuo vaikystės medis traukė. Gal labiau ne medis, o kalvio darbas. Vaikystėje į kaimą nuvažiuodavau, ten kaimynystėje kalvis dirbo. Sukęs apsukęs vis pas jį. Ir dumples pūsdavau, ir ratą aptraukti padėdavau. Bet paskui teko pamiršti – negi mieste su plaktuku skambinsi? Visą gyvenimą mėgau žvejoti. Išvažiuodavom su vaikais prie ežerų. Palapinėje nakvodavome. Gražiausia tai ryte, saulei tekant! Vieną rytą į mūsų pusę briedis atplaukė. Sėdim nekvėpuodami, o jis nusipurtė ir ramiai nuėjo… Iš pavasario su spiningu, o vasarą su dugninėm. Visokių žuvių teko pagauti. Kartais ir nieko nepagauni, bet nėra geresnio poilsio kaip gamtoje. O drožti tik prieš keletą metų pabandžiau. Davė draugas kelmą, aš iš jo erelį išdrožiau. Pirmas darbas pavyko, tai ir potraukis atsirado. Štai pernai meškutes išdrožiau, o šiais metais jau du suoliukus – krokodilus, namus saugantį šunį. Dabar štai Eglę žalčių karalienę darau. Aš gi skulptūros niekur nesimokiau, net ir eskizų nedarau – iš karto sugalvoju ir drožiu. Mačiau, meistrai pasiguldę medį drožia. Man sunkiau – proporcijų nesimato. Štai kad ir Eglė žalčių karalienė. Žmona sako, kad stačią medį pastatyčiau. Pastačiau. Gal drožti kiek ir sunkiau, bet geriau matyti. Daugiausia gyvūnėlius drožiu, bet antrasis mano darbas buvo rūpintojėlis“, – pasakoja meistras. Dvylika arų žemės mieste – nemažas plotas. Bet daržų kasmet vis mažėja, o naujus plotus užkariauja skulptūros. Verandoje nuo gatvės pusės sėdi bebras ir į upę žiūri, kieme prie šulinio – žvejys ir jo draugas katinas. „Buvau pas vaikus išvažiavusi. Kai sugrįžau, jis mane prie naujos skulptūros vedasi ir sako, kad katiną išdrožė. O aš ir klausiu: jei čia katinas, tai kur jo uodega? O Edmundas tik nuleidžia akis ir sako: pamiršau. Paskui jis tą uodegą atskirai padarė“, – prisiminusi nesenus įvykius juokiasi žmona. O man įspūdingai atrodo šaukštų medis. Tikrų tikriausias medis su išdrožtais ir ant jo pakabintais šaukštais. Kiekvienas šaukštas kitoks. Kodėl patiko? Todėl, kad niekur kitur nieko panašaus nemačiau. Nors su daugeliu medžio drožėjų esu bendravęs. Kažkaip traukia mane prie jų. Žiūrėdamas į Edmundo kūrinį įsivaizduoju, kad kiekvienas gatvės gyventojas, išeidamas į Amžinąjį miestą, užeina čia ir pakabina ant medžio savo šaukštą… „Jei ne šis mano pomėgis, neturėčiau ką veikia. Žmona į darbą išeina, o aš namuose vienas lieku. Sveikata dar krapštytis leidžia“, – sako drožėjas, o paskui lyg pasiteisina, kad ne jis vienas čia į „menus“ linkęs, – žmona paveikslus siuvinėja. Po trumpų derybų mes jau kambaryje, kuriame moteriškas Vidos pasaulis. Arba, tiksliau pasakius, ant sienų kabo Vidos siuvinėti ir iš karoliukų sukurti paveikslai. Nustebina profesionalūs darbai. „Štai šitas darbas iškeliaus į Angliją. Jį padariau dukros gimtadieniui. Pinigų patys užsidirba, o norisi kažką iš širdies padovanoti, – sako namų šeimininkė ir jos akyse sušvinta linksmos ugnelės: – Aš žiemos vakarais lovoje siuvinėju ir vyrui sakau: neškis ir tu čia savo pliauską – dirbsim abu. Nėra taip, kad menai mums svetimi buvo. Ir sūnus, ir dukra dailės mokyklą baigė. Gal ir mes būtume anksčiau pradėję, bet vis nebuvo laiko.“ O Edmundas dirbtuvėlę žiemai įsirengė ūkiniame pastate. Sako, šią žiemą bandys angelą drožti. Tame pačiame ūkiniame pastate pirtis su gražiai įrengtu, Edmundo sukurtais ar gamtoje aptiktais ir jo tik patobulintais darbais nukabinėtu priepirčiu. Gera čia ne tik žiemos vakarais pasikūrenus pirtį, bet ir karštomis vasaros dienomis prisėsti, arbatos išgerti, pasikalbėti. Yra čia ir Utenos ženklas – pasaga. Tik ne tuščia, o su žirgo profiliu viduje. Galvoju, galėtų ir oficialus miesto herbas toks būti – šiltesnis ir suprantamesnis. „Droždamas aš atsipalaiduoju, nusiraminu, bet reikia, kad niekas netrukdytų. Netgi muzika neblaškytų. Šitas užsiėmimas man geriausias poilsis, – šypsodamasis sako E. Griškevičius. – Norėčiau iš patyrusių meistrų pasimokyti. Gal kokiame drožėjų plenere dalyvauti. Yra smulkmenų, kurias reikia žinoti, o žinant ir dirbti lengviau. Dabar turiu atradinėti tai, ką kiti jau seniai atradę…“ Taip ir teka dviejų gražių žmonių gyvenimas, lyg pakalnėje per Vyžuonos parką vingiuojanti upė. Ar išliks Griškevičių giminė šiuose namuose po penkiasdešimties metų? „Turime vilties, – sako Vida. – Vienas iš anūkų žada užaugęs čia sugrįžti. Jis jau dabar planuoja, kokias pertvarkas darys… O kaip bus, pamatysim. Sena mūsų gatvė, nedaug jaunų šeimų gyvena. Dauguma Edmundo draugų jau išmirė. Liko tik moterys… Reikia džiaugtis kiekviena nugyventa diena.“
Autoriaus nuotr.
