Tęsinys
Skaičiau straipsnį, kaip vienas švento gyvenimo rusų arkivyskupas
kalbėjo apie savo dvasios tėvą, vieną iš Optino vienuolių. Kalbant apie
dvasios tėvą, arkivyskupo veidas įgaudavo palaimos išraišką, o akyse
susitelkdavo dėkingumo ašaros. Pažinusieji švento gyvenimo arkivyskupą
nejučia patys savęs klausdavo: „Koks tad turėjo būti anas vienuolis, kad
vien jo vardo paminėjimas jo dvasios sūnui sukelia tokią didžiulę
palaimą?!“
Mūsų kasdienybė taip pat reikalauja rodyti ištvermingo
tikėjimo pavyzdį. Dievas savo žodyje skatina liudyti, „kad žmonės
atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų“
(Apd 26, 20). Deja, vienas iš kenksmingiausių nuodų, silpninančių ar net
sugriaunančių mūsų gebėjimą mylėti ir liudyti tikėjimą, yra
nepakantumas kitų ydoms ir trūkumams. Ši blogybė labai paplitusi. Ji lyg
infekcija užkrečia ir sugadina santykius. Nepakantumas tarsi graužikas
naikina žmonių tarpusavio ryšius, juos persmelkia kritika ir keroja kaip
piktybinė šaknis. Reikia didelės Dievo malonės ir asmeninių pastangų,
kad atsikratytume nepakantumo. Tačiau jei mums pavyksta tai padaryti,
Dievas pastangas vainikuoja didele sėkme…
Ligoninėje medicinos seselė sunkiai sergančiam jaunuoliui pusryčiams atnešė virtą kiaušinį.
– Per kietai išvirtas, – tarė ligonis ir atstūmė lėkštę.
Seselė
iš palatos išėjo visiškai rami, tarsi sergantysis jai būtų padėkojęs.
Netrukus ji atnešė kitą kiaušinį ir maloniai pasiūlė jį ligoniui.
– Jis nepakankamai išvirtas, – sumurmėjo nepatenkintas jaunuolis.
Seselė,
nė trupučio nepasikeitusi, išėjo ir grįžo trečią kartą, rankose
laikydama puodą su verdančiu vandeniu, žalią kiaušinį ir laikrodį.
–
Imkite, mielasis, – tarė ji švelniu balsu. – Dabar jums po ranka viskas,
ko reikia, kad išvirtumėte kiaušinį taip, kaip jums norisi…
– Pakvieskite kunigą! – pertraukė ją ligonis.
Seselė sutrikusi pažvelgė į jį, mat iki šiol šis jaunuolis atstumdavo bet kokį pasiūlymą pasimelsti ar priimti kunigą.
–
Aš nejuokauju, – atsakė jis į nebylų seselės klausimą. – Aš noriu
pasikalbėti su kunigu… Jei žemėje yra toks kantrybės angelas kaip jūs,
tuomet tikiu, kad danguje yra gailestingasis Dievas…
Šventoji
Dvasia mus ragina bei moko, kad, būdami krikščionys, būtume gerais
žmonėmis. Tikintys žmonės – tai didelės širdies ir įspūdingų
geradarysčių praktikuotojai.
Vienas pastorius liudija, kaip šaltą
žiemą pasiryžo tempti šalikelėje sustojusį mersedesą. Pamatė jį
grįždamas iš mokyklos. Jau iš tolo pastebėjo, kaip vyras ir moteris
triūsė prie to automobilio, nebeišmanydami, kaip jį užvesti. Pastorius
privažiavęs pasisiūlė nutempti automobilį ten, kur reikia. Kai mersedesą
partraukė iki jo savininko namų, savininkas paklausė:
– Kiek jums būsiu skolingas?
– Nieko, – atsakė pastorius. – Aš tik norėjau jums padėti. Juk esame žmonės, todėl privalome vieni kitiems padėti.
– Palaukite! Palaukite! – sušuko savininkas, skubėdamas prie savo automobilio.
Jis iš savo mersedeso ištraukė didžiulį kavos paką.
Pastorius žmogui paaiškino:
–
Jūs man tikrai nieko neskolingas. Aš esu tikintis, krikščionis, Dievo
tarnautojas, pastorius. Daryti gera ir padėti žmonėms – tai mano
gyvenimo būdas.
Tuomet vyras, pastoriui atidžiai pažvelgęs į akis, ištarė:
– Taip pasielgti gali tik labai dvasiškai turtingas žmogus.
Jis pastoriui padavė vizitinę kortelę. Paaiškėjo, kad tai – gydytojas…
Jokūbas
Voraginietis, gimęs 1230 m., žymus šventųjų gyvenimų kronikininkas,
apie šventąjį popiežių Grigalių pasakoja, kad Grigalius buvo toks
dosnus, turėjo tokią mylinčią širdį ir taip negailėjo išmaldos, kad
būtinų dalykų parūpindavo ne tik šalia esantiems žmonėms, bet ir toli –
ant Sinajaus kalno – gyvenantiems vienuoliams. Jis turėjo susirašęs visų
skurstančiųjų vardus ir juos kilniadvasiškai remdavo. Grigalius įsteigė
vienuolyną Jeruzalėje ir tenai nepriteklių kenčiantiems Dievo tarnams
pasirūpino nusiųsti būtinų dalykų. Taip pat jis kasmet skirdavo
kasdienių išmokų po aštuoniasdešimt svarų aukso trims tūkstančiams Dievo
tarnaičių. Ir prie savo stalo jis kasdien pasikviesdavo kokių nors
piligrimų. Kai kartą su jais atėjo toks vienas, o Grigalius iš
nuolankumo pats ketino jam ant rankų užpilti vandens ir nusisuko, kad
paimtų ąsotį, atsigręžęs staiga neberado to, kuriam buvo ketinęs užpilti
vandens ant rankų. Ir kai dėl šio įvykip pats stebėjosi, dar tą pačią
naktį jam apsireiškė Viešpats ir tarė: „Kitomis dienomis mane priimdavai
per mano kūno narius, o vakar tas, kurį priėmei, buvau aš pats…“
Visi
mūsų gerieji darbai, skatinami meilės, yra amžini. Jie – mūsų tikėjimo
liudytojai. Juos prisimena žmonės, kuriuos mylėjome, iš kartos į kartą
pasakodami apie herojišką kilniaširdiškumą. Tačiau dar svarbiau – meilė
išlieka ir Amžinybėje. Mūsų meilės darbų niekuomet nepamiršta Dievas, o
kai patys būsime Jo Akivaizdoje, suprasime, kad amžinąją vertę išsaugojo
tik tie mūsų darbai, kuriuos įkvėpė meilė. Todėl meilė ne tik stipri
kaip mirtis, bet stipresnė ir už mirtį. Ji amžina, kaip ir amžinas
Dievas!..
Kaip jau minėta, daryti gera nėra sudėtinga.
Kartais
matome, kad kam nors reikia padėti. Kodėl neištiesus pagalbos rankos?
Tegul visi apie krikščionis sužino, kad kirkščionys – dvasiškai turtingi
ir turi aukštus gyvenimo standartus.
