Lolita Kaminskienė
Šeštoji dalis
Tajai
Didelio kultūrinio šoko, atvykus į Tailandą, nėra. Tailandiečiai yra europietiški žmonės, mokantys priimti, bendrauti ir suprasti užsieniečius. Jie neblogai kalba angliškai. Tajai labai draugiški, mandagūs, geranoriški ir nuoširdūs. Jie nuolat šypsosi. Šypseną kiekvienam tajui Dievulis, matyt, įklijuoja gimstant. Jų šypsenos nėra dirbtinės, jie tikrai nuoširdžiai šypsosi ir yra patenkinti, jei užkalbini.
Atėjus į tajų namus reikia nusiauti ir eiti į vidų basomis. Nusiauti taip pat reikia einant į šventyklas ir kai kurias kitas vietas, pavyzdžiui, į masažų ar tatuiruočių salonus. Į prekybos centrus basomis, žinoma, niekas neina, bet mažose kaimo parduotuvėlėse nusiauti reikia. Lankantis šventyklose būtina dėvėti ilgas kelnes ar sijonus bei drabužius ilgomis rankovėmis arba bent dengiančius pečius. Kai kuriose šventyklose, ypač tose, kuriose gausu turistų, yra tam tikri etiketo prižiūrėtojai, nurodantys kiekvienam netinkamai apsivilkusiam, nesvarbu, ar tai vietinis gyventojas, ar turistas, susitvarkyti ir apsirengti kaip reikia. Jie dalina ir tam tikrus drabužius, kuriais galima apsivynioti kaip sijonais. Neapsivyniosi – neaplankysi šventyklos. Į kai kurias šventyklas moterys ir tinkamai apsivilkusios nepateks – jų tiesiog į jas neįleidžia.
Tajai labai gerbia savo karalių ir karališką šeimą. Jei bandysi ką nors apie karalių ar šeimą pasakyti negražaus ir įžeidžiamo, gali gauti metų kalėjime. Negalima užminti ant pinigų, ant kurių yra pavaizduotas karalius. Karališkos šeimos nuotraukų, savotiškų altorėlių, pilnas visas Tailandas. Jos, papuoštos gėlių girliandomis ir kitais atributais, keliaujančius lydi visur: Bankoke, magistralėse, mažuose miesteliuose ir kaimuose.
Tailande yra uždraustas filmas „Ana ir karalius“. Kas matė, gali pasakyti, kad visai neblogas filmas, romantiškas, gražiai nufilmuotas, su puikiais aktoriais. Be to, buvo nominuotas dviem Oskarams. Bet Tailando valdžia įžvelgė, kad karaliaus vaidmuo filme yra pernelyg sumenkintas, o tos meilės tarp karaliaus ir Anos visai ir nebuvo…
Tajai yra verslūs žmonės, jie turi mažas įmonėles, gamina, augina, parduoda, remontuoja, tvarko ir užsiima įvairiausiu kitokiu smulkiuoju verslu. Važiuojant per Tailandą ribos tarp miestų, kaimų nepamatysi: pakelėse – namas prie namo, įstaigėlė prie įstaigėlės, restoranėlis prie restoranėlio. Kur prasideda vienas miestas ar kaimas, kur baigiasi kitas – sunku nuspėti. Vieni tajai užsiima kaučiukmedžių auginimu ir kaučiuko surinkimu, kiti – žuvų auginimu, treti – mums labai neįprastu verslu – lervų, vabzdžių auginimu. Įdomu pažiūrėti, bet suvalgyti lervą, kad ir paruoštą maistui, sunkiai gaunasi.
Tajai gali nuimti kelis derlius per metus. Ir ne tik pramoniniu būdu, bet ir savo sodybose. Išeini į sodą, o ten auga papajos, bananai, ananasai, laimai. Nueini toliau ir gali prisiskinti bent 15 rūšių prieskoninių žolelių. Lietuvei šeimininkei tai tiesiog atima žadą. Nuo bananmedžio nusiskini bananą, o jis – mažiukas ir visai kitokio skonio. Daug skanesnis ir daug kvapnesnis. Darosi pavydu.
Tajai sveikindamiesi neduoda rankos. Jie rankas, kaip mes maldai, sudeda krūtinės aukštyje ir nulenkia galvą, sakydami „Savadika“ (labas). Galūnės a ilgai nutęsiama. Taip sveikinasi moterys. Vyrai sako „Savadikap“. Arba sveikinimąsi sutrumpina iki „Kap“. Taip pat rankas sudeda ir nulenkia galvas dėkodami: sako „Kapkunka“ (ačiū). A gale vėl nutęsiama. Vyrai dėkoja „Kapkunkap“. Tajai, norėdami išreikšti įvairius jausmus, nepuola į glėbį ir neglėbesčiuoja kito žmogaus. Apsikabinimai nėra įprastas dalykas Tailande. Ir jokiu būdu negalima liesti tajų galvų.
Tajų, gyvenančių kaime, namuose nėra šilto vandens. Nežinau, kaip miestų daugiabučiuose, bet kaime žmonės šiltu vandeniu nesimalonina. Iš pradžių atrodo, kad tai nepatogu, nes juk reikia nusiprausti po dušu, suplauti indus. Bet pabuvus pora dienų karštyje imi suprasti, kad šiltas vanduo Tailande – tiesiog juokingas ir visai nereikalingas dalykas. Atėjus iš lauko tik ir galvoji, kaip čia greičiau palindus po šaltu dušu. Ir tegu jis būna kuo šaltesnis. Beje, vanduo visiškai šaltas nebūna, jis toks drungnas. Tajų namuose dušas nuo tualeto nėra atskirti jokia pertvara. Grindys yra padarytos truputį žemėjančios, tad vanduo prausiantis jomis ir nuteka į kanalizaciją. Būtinas atributas prausimosi patalpoje – platus ir aukštas, kubilą primenantis plastikinis indas, pilnas vandens, vandens kaušas ir maža žema kėdutė. Iš pradžių pagalvoji, kad visa tai reikalinga vandeniui į tualetą pilti, jei kartais sugestų kanalizacija ar vanduo dingtų. O kėdutė tam, kad būtų galima atsistoti aukščiau, norint kažką pasiekti. Juk tajai nėra aukšti žmonės. Bet, pasirodo, visi šie pamąstymai yra toli nuo tiesos. Tajai, nusiprausę po dušu, mėgsta atsisėsti ant kėdutės ir kaušų apsipilti vandeniu iš to kubilo. Arba visai nesinaudoti dušu, o praustis tik apsipilant vandeniu kaušo pagalba. Matyt, toks prausimosi būdas turi savotiško šarmo.
Tailande miestuose ir kaimuose, keliuose, pakelėse pilna palaidų šunų. Dideli, maži – visi gyvena bendruomenėmis ir yra draugiški tarpusavyje bei su žmonėmis. Gatvės katinukų matyti daug mažiau. Pavadinti šiuos keturkojus benamiais neišeina, nes jais rūpinasi ir maitina visi Tailando gyventojai. Prie maitinimo įstaigų galima sutikti nemažus būrius šunų, kurie, matyt, ir gyvena ten. Pririštų šunų Tailande nėra. Visi laksto laisvi. Karštą dieną jie slepiasi pavėsyje ir guli kur šešėlyje lekuodami. Atkunta vakare, kai oras šiek tiek atvėsta. Kaimo vietovių keliais reikia važiuoti atsargiai, nes nemažai šunų guli ant kelio ir artėjant mašinai nesitraukia. Tajai neburba ir ramiai apvažiuoja gulintį šuniuką. Žinoma, nelaimių irgi pasitaiko… Gailėti kailiniuotųjų keturkojų galima tik dėl to, kad jiems Tailande karšta. Nesunku įsivaizduoti kaip jiems karšta, kai oro temperatūra pakyla iki 40 laipsnių.
Bus daugiau
