Per dešimt metų susiformavo tradicija kasmet nuvykti į Druskininkus per narcizų žydėjimą. Tiesą sakant, mane ten labiau traukia ne narcizų, o sakurų žydėjimas. Labiausiai narcizų žydėjimas man patiko Jungtinėje Karalystėje. Ten gal ir nėra tokių plotų, bet narcizai ploteliais ir net po kelis žydi nekultivuotuose žemės plotuose – pakelėse, laukuose, skveruose. Druskininkuose narcizų laukai užima net 1,44 hektaro.
Šiais metais Druskininkai švenčia 230-ąjį gimtadienį, todėl Narcizų žydėjimo šventė švenčiama ne kaip įprasta 3 dienas, o daugiau negu savaitę – nuo balandžio 12 iki 20 dienos. Kiekvieną vakarą nuo 21 iki 23 valandos galima grožėtis įspūdingu naktiniu žiedų apšvietimu, o savaitgaliais laukia fotosesijos, koncertai, kelionės su gidais ir daugybė kitų pramogų. Ką jau ką, o šventes druskininkiečiai moka švęsti! Todėl kviečiu uteniškius atidėti darbus ir apsilankyti žydinčiuose Druskininkuose. Nesigailėsite!
O aš nemėgstu šventinio šurmulio, todėl į Vijūnėlės parką išsiruošiau ankstyvą sekmadienio rytą, kad galėčiau niekieno netrukdomas pasigrožėti žiedų jūra. Turiu savo vietą – automobilį palieku prie senųjų miesto kapinių ir toliau leidžiuosi pėsčias Druskonio pakrantėmis. Anksčiau žydint narcizams ežero pakrantė būdavo nusėdama žvejų. Daugiausia pensininkų. Šį kartą sėdi tik vienas. Pasisveikinu. Klausiu ar kimba. Sako: keturis turiu. Neprašomas atidengia kibiro dangtį. Vandenyje plaukioja keturi maždaug po 300 gramų svorio karosai. Vakarienė garantuota. Dar pasikalbame apie keistus šių metų orus. Dar keletas žingsnių ir prieš mano akis atsiveria gėlių jūra. Tiesa, su sakuromis šiemet kažkas negerai. Žydi gal tik trys mažesni medeliai, o ir tie su apšalusiomis viršutinėmis šakomis. O sakurų medžių Vijūnėlės parke iš viso gal virš dvidešimties. Kalbinu vyresnio amžiaus druskininkietį. „Čia bausmė už tai, kad puolėme garbinti svetimus dievus. Anksčiau pavasarį eidavau per Druskininkus ir svaigdavau nuo slyvukių, vyšnukių žydėjimo! Dabar mums vietinės vyšnukės nebegražu, reikia japoniškų, kurios uogų net neveda. O savąsias be gailesčio kertam. Atseit, prisirpusios krenta, kiemą ir šaligatvį teršia. O kiek jos didesnių ir mažesnių paukščių išmaitina!“ – sako vyras.
Kažkaip net susigėdau. O čia dar lietus užklupo. Paskubomis sprunku prie automobilio. Važiuoju namo per visą Dzūkiją ir Aukštaitiją. Pats gražiausias laikas – žydi obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. Daug jų. Netgi miškuose baltuoja. Paukščiai pasėjo. Žydi baltai ir net raudonai. Gražumas iki graudulio. Pakelėse putoja ievos. Dieve, kaip kvepia!
Na, o jūs neklausykite manes, seno bambeklio, atidėkite neatidedamus darbus ir važiuokite į Druskininkus. Bent jau kartą gyvenime tai pamatyti reikia. Darykite tai dabar, nes gyvenimas greitai bėga. Nes bus kaip man: tik ką buvau jaunas, o štai vieną vakarą pamačiau senį, kuris vaikšto jauniems iš paskos ir šviesą išjunginėja!
Vytautas Kaziela
