Vytautas Kazela
Į praeitį grimztantis Bukonių dvaras
Prieš važiuodamas fotografuoti arba, kaip aš sakau, lankyti dvarų iš pradžių susirandu informacijos, šiek tiek pasiskaitau, susiplanuoju maršrutą. Bet šį kartą buvo kiek kitaip.
Aš net prie jūros visada važiuoju pro Ukmergę ir Kėdainius, o ties Cinkliškiais įsuku į Kaunas–Klaipėda autostradą. Dešimtis kartų važiavau keliu pro Bukonis (Jonavos savivaldybė) ir niekada nepastebėjau tarp medžių stūksančio dvaro. Tik šių metų pavasarį, kai dar medžiai nebuvo susprogę, važiuodamas iš Kėdainių jį pastebėjau kairėje kelio pusėje. Tada neužvažiavau – buvau pavargęs ir skubėjau namo. Aplankyti nusprendžiau kitą kartą. Tas kitas kartas pasitaikė praėjus gal mėnesiui, kai buvau pakviestas į tarptautinio Poezijos pavasario renginį Kėdainiuose. Nemėgstu netikėtumų, o jų kartais kelyje pasitaiko, tad visada išvažiuoju anksčiau. Taip buvo ir šį kartą, todėl galėjau ramiai apžiūrėti pakelyje esantį Bukonių dvarą. Na gal tiksliau kas dar likę iš buvusio dvaro. Dvaro sodybą supa jau gerokai praretėjęs parkas. Gegužei persivertus į antrąją pusę jaučiasi šienapjūtės nuotaikos. Žolė iki kelių. Žydi smulkiais mėlynais žiedais gėlytės. Parko teritorija ganėtinai lygi. Medžiai pavieniai arba grupėmis. Vyrauja mažalapės liepos, klevai, ąžuolai.
Bukonių dvaras žinomas nuo XVI a. Dvaro sodyba XVIII a. priklausė Hopenams (Hoppen), kurią pasistatė LDK iždo tarybos narys, Bukonių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios fundatorius Juozapas Hopenas. Dabartiniai dvaro pastatai statyti XIX a. pirmoje pusėje. Tarpukariu dvaras išparceliuotas, žemės išdalintos naujakuriams, 1921 metais įsteigta mokykla, kuri čia veikė iki 1980 metų. Sovietmečiu dvare veikė Ivano Černiachovskio vardo kolūkis. Išlikęs dvaro namas. Pirmas aukštas mūrytas iš plytų, tinkuotas. Antras aukštas – medinis. Pirmasis aukštas prarado žavesį, kai viena po kitos nuvirto paradinio įėjimo kolonos. Savotiško žavesio turi mediniai antro aukšto skliautai. Anksčiau dvaras buvo dengtas skarda, sovietmečiu perdengtas šiferiu. Vis dėlto žaviausias yra ne dvaras, o prie jo pristatytas akmeninis svirnas, tiesa, ir jis vėjo, lietaus ir šalčio apardytas.
Dvaras buvo strategiškai geroje vietoje – prie Varšuvos–Sankt Peterburgo vieškelio. Tačiau devyniolikto amžiaus pradžioje nutiesus naują kelią kaimui teko pamiršti užsukančius keliautojus. Dvaras turi ir savo legendą: „Kartą dvarininkas susapnavęs, jog po viena jo namo kerte esąs užkastas lobis. Sapne angelas jam įsakęs iškasus lobį pastatyti mūrinę bažnyčią. Atsikėlęs dvarininkas tikrai rado lobį, bet vietoje bažnyčios pasistatė naujus rūmus. Tada jį pradėję kankinti blogi sapnai, gal net košmarai, ir jam neliko nieko kito, kaip tesėti angelui duotą pažadą“. Legendos yra legendos, o faktai yra faktai. Faktas tas, kad 1829 metais buvo pastatyta kukli ir ganėtinai neišvaizdi mūrinė Bukonių bažnyčia.
1992 metais Bukonių dvaro sodybos fragmentai įtraukti į kultūros vertybių registrą. Šiame registre radau įrašą, kad šiuo metu dvaro sodyba yra privati nuosavybė. Nėra jokios informacijos apie dabartinį savininką ar savininkus. Aišku, kad jam ar jiems angelas neparodė, kur užkastas antrasis lobis. Taigi dvaro atgimimo ženklų nei iš arti, nei iš toli nematyti.
Tęsiu savo kelionę į Kėdainius. Privažiavus miestą laukia netikėtumas – įvažiavimas į Kėdainius uždarytas. Vadovaudamasis nuorodomis atvažiuoju prie pėsčiųjų tilto. Ir vėl stop! Toliau einanti gatvė uždaryta. Sustoju šalikelėje ir klausiu praeivių, kaip man patekti į Kėdainių senamiestį, į Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešąją biblioteką. Sako, kad galiu važiuoti 10–15 kilometrų ir galėsiu įvažiuoti iš kitos pusės, bet geriausia palikti automobilį ir pereiti Nevėžį pėsčiųjų tiltu. Čia pat, kitame Nevėžio krante, ir Mikalojaus Daukšos biblioteka. Turiu dar pusvalanduką. Suprantu, kad viso Kėdainių senamiesčio nepamatysiu (tam reikia kur kas daugiau laiko), apeinu tik Didžiosios Rinkos aikštę. Puikiai sutvarkyta aikštė. Aikštė suformuota XVI amžiuje, dešiniojo Nevėžio kranto pakilioje terasoje, buvo pagrindinė Kėdainių turgavietė. Šalia aikštės – XVII a. pastatai: Stiklių namai, burmistro Jurgio Andersono namas, Rotušė, Evangelikų reformatų bažnyčia. Aikštę puošia paminklas kunigaikščiams Radviloms ,,Skrynia“ (pastatytas 2006 metais, autorius A. Bosas, bronza, granitas). Paminklą sudaro masyvi LDK iždą simbolizuojanti skrynia, virš jos iškilęs LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustas.
Apie renginį nepasakosiu – jis buvo puikus. Po jo tęsiu kelionę į Druskininkus, kur pernakvojęs, šeštadienį važiuosiu į karalių miestą Merkinę. Čia vyks leidyklų „Naujoji Romuva“, „Kauko laiptai“ , „Kamonada“ ir „Merkinės fabrikas“ bendras renginys.
Pasaulio patiekalų kvapais kvepianti Merkinės dvarvietė
Jei internete ieškosite Merkinės dvaro, jus nuves į netoli Vilniaus, Šalčininkų rajone, esantį Merkinės dvarą, kitaip dar vadinamą Pavlovo respublika. O aš jums noriu papasakoti apie kitą Merkinę, esančią Varėnos rajone, 28 kilometrus neprivažiavus Druskininkų. Merkinė – karalių miestas. Kada nors aš jums papasakosiu apie jį. Šį kartą pabandysiu apsiriboti Merkinės dvaru. Išties išskirtinėje Merkinės vietoje, šalia piliakalnio ant kalvos, nuo kurios atsiveria įspūdingas Nemuno ir Merkio santakos bei žaliuojančių šilų vaizdas, esanti dvarvietė turėjo ne vieną savininką. Teritoriją skirtingais laikotarpiais valdė Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforca, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega ir Motiejus Oginskis. Merkinės dvaras, kuriame buvo ne tik seniūno rezidencija, bet ir visi ūkio funkcionavimui reikalingi statiniai. Čia lankėsi visi Lietuvos ir Lenkijos valdovai, kurie keliavo tarp Vilniaus–Krokuvos bei Varšuvos. Kaip atrodė Merkinės dvaras iki septyniolikto amžiaus vidurio, žinių beveik nėra. Įdomu tik tai, kad iš vienos Vladislovo Vazos viešnagės su italais Merkinėje rašoma, kad čia buvo laikyta jau anksčiau pagauta meška. Greičiausiai tai liudija apie čia buvusį žvėrinčių. Vėliau Sapiegų žinioje esantis dvaras buvo atstatomas ir perstatomas. Dvaro statiniai buvo mediniai, tačiau tai nereiškia, kad nebuvo puošnūs. Prieš pradedant didžiąsias statybas Matui Oginskiui Merkinėje, minima, kad senasis dvaras turėjo stiuko lipdybos lubas, puošnias krosnis, drobėmis kaltas sienas ir visą kitą, kas pridera barokiniams rūmams. Iš inventorinės medžiagos matyti, kad rūmai greičiausiai nekeitė savo vietos net ir po didesnių statybų dvare. Jie vis dar minėti ir XIX a. vid. ir iki pat baudžiavos panaikinimo – tai buvo valdiško dvaro vieta, tačiau jau praradusi savo ankstesnę prabangą. Iš senojo dvaro pastatų neišliko nė vienas pastatas. Dabar čia yra du 1897 m. statyti raudonų plytų pastatai, kuriuose veikė muilo fabrikas, bei keletas medinių. Iki 2014 m. čia buvo įsikūrę Merkinės globos namai. Nors buvusių medinių dvaro pastatų ir neišliko, bet pati dvarvietė su vaizdu į Nemuną ir Merkį verta milijono. Be to, išlikę puikūs mūriniai muilo fabriko pastatai.
2019 metais Varėnos rajono savivaldybės administracija, siekdama verslo ir turizmo plėtrai panaudoti istorinį Merkinės miestelio objektą, paskelbė Merkinės dvarvietės nuomos konkursą. Jį laimėjo ir dvarvietėje veiklą vykdys UAB „Merkinės muilo fabrikas“. 2019 m. liepos 31 d. Savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas pasirašė nuomos sutartį su šios bendrovės direktoriumi Vytaru Radzevičiumi. Keturiasdešimčiai metų už simbolinį nuomos mokestį – vieną eurą per mėnesį – dvarvietę su verslo partneriais išsinuomojęs žinomas žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius tada pažadėjo ją paversti išskirtiniu traukos centru. Nuomos sutartis iki 2059 metų. Šiuo metu vis dar vyksta pastatų renovacija. Projektas „Vietos kultūros verslumo skatinimas – Merkinės dvarvietė“ įgyvendinamas Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos subsidijuoto Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšomis. Šiam projektui finansuoti buvo skirta 850 135,11 euro. 2020 metais čia buvo atidarytas lauko restoranas – vasaros kiemas „Pasaulio puodai“. Šis jau antrasis „Poezijos pavasario“ renginys šiemet sutapo su restorano sezono atidarymu. Dabar jau restauruotame puikiame fabriko pastate įsikūrė virtuvė. Valgytojai sėda už stalų lauke. Lauko restoranas yra sezoninis ir kol kas vasaros kiemo „Pasaulio puodai“ veikla vykdoma nuo gegužės iki spalio mėnesio. Vėliau restoranas persikels į vidines patalpas, tačiau restorano formatas bus kitoks, neįprastas. Bus orientuojamasi į gatvės maistą, kurio kultūros Lietuvoje yra mažai. Restorane bus įgyvendintos ir panaudotos Vytaro iš svečių šalių parsivežtos idėjos bei receptai, kuriuos jis pats pamėgo, atrinko ir nori pasidalinti su būsimais lankytojais.
Visus patiekalus savo lauko kavinėje Vytaras gamina pats, talkina jam ir šeima. Patiekalai gaminami taip, kaip Vytaras matė juos gaminant įvairiose jo kelionėse – ant gyvos ugnies, lauke, su aprūkusiais puodais, dūmais, vėjais, lietumis ir vienu iš gražiausių kraštovaizdžių pasaulyje.
Sezono metu čia vyksta įvairūs renginiai: paskaitos, muzikos ir poezijos vakarai. Pernai didžiulio susidomėjimo susilaukė renginys „Opera su džinsais“. Būtent „Opera su džinsais“ į gimtąjį Merkinės miestą pakvietė sugrįžti net tris gerai žinomus atlikėjus – Rafailą Karpį, Šarūną Šapalą ir Laimoną Pautienių. Renginių bus ir šiais metais. O pirmasis jų per sezono atidarymą buvo „Poezijos pavasaris“, kuriam, kaip sakė pats Vytaras, specialiai buvo sukalta dar viena pavėsinė. Į sezono atidarymą susirinkę svečiai iš Vilniaus, Kauno, Alytaus užkandžiaudami klausėsi poetų skaitomų eilėraščių. Pats Vytaras ne tik sukiojosi prie puodų, bet ir rado laiko pabendrauti su poetais. Ir ne tik pabendrauti. Visi poetai buvo pavaišinti „Pasaulio puodų“ patiekalais. Ir aš ten buvau, patiekalus ragavau. Ir dar apsilankysiu. O ir jūs, bent jau važiuodami į Druskininkus arba į garsiąją Merkinės piramidę, užsukite. Ir maistas skanus, ir vaizdas kaip už milijoną. O man irgi smagu – dvarvietė gerose rankose.
.
