Aktualijos

Nepasiduodantys kaimai

Vytautas Kazela

Kažkada labai seniai mano tėvai gyveno Kupiškio rajone. Ir važiuodavau pas juos per Adomynę. Prisimenu ir senąjį dvaro pastatą, apaugusį alyvomis. Jų spalva buvo panaši į sienų spalvą. Dvaras buvo medinis, didžiulis ir apleistas. Net nepagalvodavau, kad tai dvaras. Dabar jau kelinti metai girdžiu apie gražiai tvarkomą Adomynės dvarą ir parką. Ir iš karto po karantino atlaisvinimo, sekmadienio popietę, išsiruošiu į kelionę.

Šiek tiek istorijos
Dvaras ir vietovė, dabar vadinama Adomyne, anksčiau ne kartą keitė pavadinimus ir vadinosi tai Jonava, tai Aluotėlės, tai Kazimieravėlė. 1786 metais dvaras priklausė šambelionui A. Pliateriui. Dvaro rūmų aplinka ir parkas buvo formuojami nuo XVIII amžiaus
1817 metų balandžio 30 dienos dekretu Aluotėlės palivarkas, priklausęs Aluotės dvarui, už 267 563 auksinių ir 25 grašių skolą atiduotas Jonui Žuravskiui, kuriam mirus, viską paveldėjo jo giminaitis Jonas Žuravskis. Dvarui priklausė karčema, du bravorai, kuriuose pagaminta degtinė vežta parduoti į Rygą. Dvaro pastatai užėmė beveik 8 margus žemės. 1821–1830 metais J. Žuravskis praplėtė dvaro teritoriją. 1848 metų dokumentuose minima, kad dvare yra 4 palivarkai, 7 kaimai, 2208 dešimtinės žemės. Rekonstruotam dvarui suteiktos klasicistinės proporcijos, puošnus interjero dekoras. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. 1826 metais Jonavos dvare įrengė koplyčią. 1855 metais pastatyta mūrinė Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Po J. Žuravskio (antrojo) mirties dvarą paveldi seserys Sofija Kosčialkovska ir Malvina Maksimova. 1876 metais jų paveldėjimas įteisintas dokumentais, tačiau 1880 metais 193,93 dešimtinių žemės su visais pastatais už 23 500 sidabrinių rublių dvarą pardavė eiguliui Adomui Vilėniškiui, kurio tėvas Silvestras pas J. Žuravskį dirbo miško darbininku degutininku.

Tęsinį skaitykite 2021 05 29 „Utenyje“