Genovaitė ŠNUROVA
Tėvų namuose niekada nesujaučiau laukiamas, savas, bet ir netikėtai atvykusiu svečiu nebuvau. Kai šiuos namus statė, aš jau gyvenau savo gyvenimą toli nuo šios vietos. Parvažiuodavau retkarčiais. Na, kokį kartą per trejetą metų. Dažniau tada, kai klasės susitikimai vykdavo ar kažkuris giminaitis pakviesdavo į svečius. Tuomet užsukdavau ir į tėvų namus. Trumpam, žinoma. Gal valandai, o gal šiek tiek ilgėliau užsibūdavau. Su tėvu apsikabindavome, persimesdavome vienu kitu žodžiu, ir viskas. Tėvas visada buvo tylenis, nedaugžodžiaudavo, bet jo meilę ir per atstumą jausdavau. Mama kažkodėl visada būdavo taip užsiėmusi, jog net nepaklausdavo, kaip aš gyvenu, kaip man sekasi. Nesistebėdavau, juk niekada ji man nebuvo nei labai švelni, nei dėmesinga.
O štai šiandien privalėjau atvažiuoti. Kaimynas pranešė, kad mano motina susirgo. Iš pradžių pamaniau, kad gal nėra reikalo pas ją skubėti, juk jokia naujiena jai sirgti, bet kai kaimynas pakartotinai paskambino, išsiruošiau. Reikia, tai reikia…
Tęsinį skaitykite 2021 11 20 „Utenyje“
