Rasa MILERYTĖ
Dovilės Zelčiūtės poezijos knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“ (2020 m., išleido „Kauko laiptai“) – autentiškas ir skaudus liudijimas apie netektis, mirties alsavimą, meilę ir kitas ribines patirtis. Rinkinyje „Šokiai Vilniaus gatvėje“ eilėraščių subjektė pasirodo esanti tvirto tikėjimo, gebanti be gražbyliavimo susitelkti į skausmingą, nepagražintą realybę, – artimojo ligą, mirimą ir mirtį, tačiau šios temos išgyvenamos be patoso ir egzaltacijos. Autorė atlieka savo pačios vaidmenį, nesidangstydama jokiomis kaukėmis, ir tai įtikina: poetinė kalba laisva, o kasdienybės ir buitinės detalės sklandžiai derinamos su krikščioniškomis frazėmis ir ženklais.
Šiemet knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“ įvertinta dviem svarbiomis premijomis: literatūrine Antano Miškinio premija ir „Poezijos pavasario“ Maironio premija.
Visai neseniai buvote įvertinta dviem svarbiomis premijomis: literatūrine Antano Miškinio premija ir „Poezijos pavasario“ Maironio premija. Ką jums reiškia šie įvertinimai?
Kai tavo kūrybą pastebi rašto broliai, kai ji paliečia skaitytojus, kai randa atgarsį ir atliepia – tai didelė laimė, būtiškoji prabanga. Būti išgirstam, pamatytam, pajaustam – ar nėra tai didžiausias atlygis kuriančiajam? Man – taip. Nors visuomet kankina ir, manau, kankins kūrybinės abejonės, įvertinimas yra sykiu ir tam tikra prasme iškelta aukščiau kūrybinė kartelė tau pačiam – priminimas, kad negali likti toje pačioje vietoje, kur atėjęs.
Neseniai viename internetiniame dienraštyje akis užkliuvo už komentaro (norėjau pažiūrėti, kokia įdėta mano nuotrauka): „Jei jau tokios gauna premijas, tai su lietuvių poezija baigta…“ Imi ir pagalvoji: o jeigu tai tiesa?
„Poezijos pavasario“ laureatų vardai ir pavardės mane lydėjo nuo vaikystės, tėveliai su didžiausia pagarba kasmet kalbėdavo apie tų metų laureatus, namuose buvo kaupiamos poezijos knygos, pusė jų tiesiog buvo suskaitytos. Kartais atrodo, lyg atlikčiau spektaklyje savo pačios vaidmenį, mėginu užčiuopti, pajusti: kur aš? Ar tai tikrai aš? Ar tėveliai ir vyras, kurie jau aukštybėse, mato? Tikiu, kad ir mato, ir palaiko. Noriu tikėti.
Ir dar žinau vieną esminį dalyką: mano nuopelnai čia antraeiliai. Visa valia – iš Dievo. Be jo sutikimo, laiminimo, be Dvasios įkvėpimų juk nė raidės neparašytum. Tik nebūti gundomam šlove! Atminti: nieko pats iš savęs nepadarei. Na taip, užrašei. Padavei „Kauko laiptų“ leidyklai. Ačiū Dievui, kad suteikė valios ir įkvėpimo išplėšti žodžius iš tamsos ir juos suglausti – į eilutes, į strofas, į knygą.
Antano Miškinio premija man yra tikrasis atsakas iš Dangaus. Tėvelis, būdamas aktorius, nuolat deklamavo A. Miškinio eiles, girdėdavau, kaip kartojasi strofas, kaip mokosi. Yra išlikę radijo įrašai, pasakojimų knyga „Žaliaduonių gegužė“. Aš „iki galo“ nesijaučiu verta šio apdovanojimo, dalijuosi dėkojimu ir džiaugsmu su savo a. a. tėčiu, dalijuosi su Utenoje gyvenančiais puikiais poetais. Visiems, kurie mane šiame Utenos krašte skaitė, kurie rinko, dalijosi apie mano knygą mintimis, jau vien už tai, kad apie mane galvojo, esu nuolankiausiai dėkinga.
Žmogus, anot A. Miškinio, yra „nešiotojas Dievo prado“. Jei tasai pradas turi prasiveržti, tai nesvarbu kur, nesvarbu, kada bus užrašytas – kad ir ant „cemento maišų skiaučių“, kaip buvo lemta nutikti A. Miškinio kūrybai lageryje. Kančia, žmogiškasis suspaudimas, nepakeliamumas vienos ar kitos situacijos gali sugriauti gyvenimą. Bet Dievas leidžia pasinaudoti kūrybos įrankiais. Esu laiminga, kad rašant „Šokius Vilniaus gatvėje“ man buvo leista. Ir taip buvau ne tik išgelbėta, bet ir išgirsta.
Ar Antano Miškinio premija nenublanksta prieš „Poezijos pavasario“ laureatės vardą?
Visus Antano Miškinio nuopelnus Lietuvai ir Utenos kraštui jūs, be abejo, žinote. Ar beverta juos vardyti?
Kas svarbesnis – tėtis ar mama? Atsakysiu taip: abi premijos viena kitą pranoksta.
Kur yra Jūsų įkvėpimo šaltinis? Ir kiek Jūsų kūryboje yra įkvėpimo, kiek išgyvenimo ir kiek darbo?
Mano įkvėpimo šaltinis yra patsai gyvenimas, man padovanotas Dievo. Sunku būtų atskirti įkvėpimą nuo išgyvenimų, o ir nuo įdėtų pastangų, siekiant visa, kas patirta, įvardyti. Kaip atskirti? Jei galėtum užrašyti pasaulį, užrašyti savaip… Stengiesi, kankiniesi, o dažnai telieka paukščio sparno brūkštelėjimas virš vandens.
Poetai mėgėjai atsakytų, kad rašo tik įkvėpimo skatinami. Ir toks atsakymas būtų nuoširdus. Juokinga sakyti, bet vadinamojo darbo iš tiesų yra daug. Pirmiausia – darbo su pačiu savimi. Nuolat prisimenu menininko Petro Repšio frazę: „Kūryba – tai visų pirma kova su savimi. Visa kita – už tvoros.“ Kiekvieną savo knygą išgyvenu kaip naują vidinę istoriją, naują įvykį, kurio neužrašiusi sunkiai ir pati suprasčiau pasaulį. Negalėčiau žengti pirmyn. Nebent buitine prasme.
Skaitant „Šokius Vilniaus gatvėje“ neapleidžia nuojauta, kad tai yra dienoraštis. Atrodo, šioje knygoje eilėraščiai netgi galėtų būti sudėlioti pagal tokį eiliškumą, kaip buvo parašyti. Galbūt papasakotumėte mūsų laikraščio skaitytojams, kaip rašėte šią knygą? Kiek po redaktoriaus darbo ji keitėsi nuo pirmojo varianto?
Net ir neturinti asmeniškų atpažinimo ženklų kiekviena poezijos knyga iš esmės vis tiek yra poeto dienoraštis, tik gal labiau užkoduotas. Čia kaip scenoje – nuo žiūrinčių į tave akių, nuo skaitančiųjų nieko nepaslėpsi.
Pusę metų po artimo žmogaus pasitraukimo iš namų, iš kasdienybės, arba tiesiog – po jo mirties, maniau, kad esu krikščioniškai stipri, su savimi tikrai susitvarkysiu, jei jau visa ištvėriau. Ir jau tikrai nemėginsiu apie tai rašyti. Tačiau vieną rytą ėmė kankinti kelios eilutės, pagalvojau, na, pamėginsiu užrašyti ir daugiau negrįšiu. Ir tada nebegalėjau apsimarinti tylėjimu. Sprogau.
Labai sunkiai rašiau – tiek dvasine prasme, tiek fizine, brangiausio žmogaus išėjimą išgyvenau iš naujo. Kita vertus, tasai rašymas iš dalies gydė mane pačią – jei kuri, lydimas Dievo malonės (o argi gali būti kitaip?), tai ne viską darai „iš savęs“. Tad rašydama „Šokius Vilniaus gatvėje“ dėliojausi gyvybės ir mirties prasmes, jų susitikimą, žmogaus, pakliuvusio į mirties šokį ir kovojančio dėl gyvybės, vaizdus. Apskritai, stengiausi suvokti save, kiek esu ištverminga, kiek savo gyvenimu liudiju tikėjimą. Ir apie tą tuštumą, kuri mus užklumpa ir užveržia kilpą ant gerklės.
Redaktorius Viktoras Rudžianskas truputį koregavo knygos sudarymą. Aš dėliojau eilėraščius pagal savo vidinių išgyvenimų „istoriją“, redaktorius suteikė knygai siužetinio eiliškumo. Bijojau tos iš pirmo žvilgsnio žiūrint kiek prozinės mirties ir meilės istorijos poezijos knygoje. Tačiau V. Rudžianskas yra itin profesionalus sudarytojas, be to, aš nematau knygos skaitytojo akimis, kad ir kaip stengčiausi.
Esate išpažintinės poezijos kūrėja. Jūsų eilėraščiams būdingas kalbėjimas pirmuoju asmeniu, realaus gyvenimo fragmentų vaizdavimas. Manyčiau, turėtų būti nelengva atsiverti skaitytojams iki tokio nuogumo, kokį randu šioje knygoje, – tarsi nusiplėšti odą ir rodyti visiškai neapsaugotą sielą. Ar paleisdama knygą į gyvenimą nesijautėte nesaugi? Ar rašydama cenzūruojate save, vengiate kokių nors temų, nutylite kokias nors patirtis?
„Realus gyvenimas“ kūryboje nieko nereiškia, jei jis netampa poezija ( ar proza). Tapęs literatūra, jau nebėra realus gyvenimas, nors gali turėti tikroviškumo ženklų ir bruožų. Tad svarbu proporcijos. Aš nežinau, kaip galima rašyti kitaip, tiesiog nemoku. Ar atsiveriu? Gal. Riziką matau vieną ir jaudinuosi labiausiai dėl štai ko: ar tai, ką išgriebiu kūrybos graibštu iš kasdienybės patirčių, tampa poezija, ar tai tikrai literatūra. Šitai rūpi labiausiai. Jausčiausi nesaugi, nebūdama iki galo, esmingai tikra, mėgindama kurti pagal kokį nors sau pasirinktą patrauklų modelį. Yra visokių kelių. Mano, matyt, toks. Temų prasme savęs necenzūruoju. „Cenzūruoja“ Dievas.
Knygos „Šokiai Vilniaus gatvėje“ eilėraščiai lyg aštrios šukės perrėžia skaitytojo sąmonę. Kalbant apie skaudžiausias patirtis man ypač įstrigo eilėraštis „žiūrėk, čia mūsų lėkštės ir taurės <…>“, kuriame kasdienės buities detalės (knygos, kurios jau nebus skaitomos dviese, vaistai, švirkštai…) fiksuoja sunkiai įvardijamą skausmą. Įstrigo šis eilėraštis tuo, kad jame labai paprastai, bet taip pat labai paveikiai išsakomas skaudėjimas: „<…> aš daugiau negaliu / tuojau viską čia ištaškysiu <…>.“ Norėčiau paklausti, ar poezija, ta, kurią rašote, ir ta, kurią skaitote, Jums turi galią būti kažkuo, ko galima įsitverti, kai skauda?
Pastarieji mano kūrybos įvertinimai liudytų, kad tie eilėraščiai atliepia žmogui, skaitytojui, tai labai brangu ir labai keista: puikiai suprantu, kad ši knyga yra ribinė.
Dar vaikas būdama, kai patirdavau nerimo atakas ar ėmus skleistis meilei, ieškojau, kas man padėtų. Tuomet nežinojau, jog yra visa gelbstinti malda. Gelbėjausi namuose esančia tėvelių sukaupta poezija. Jos, kaip jūs sakote, įsitverdavau, o ilgainiui ji tapo mano pačios pasitraukimu į kūrybą, tai vienintelė vieta, kur jaučiuosi saugi ir apsaugota.
Ar Jums svarbu būti suprastai skaitytojų? Ne kūrėjų bendruomenės, ne literatūros kritikų, o žmonių, kurie gyvena kaimynystėje, su kuriais prasilenkiate parduotuvėje, kuriuos pažįstate ir kurių nepažįstate. Kiek Jums svarbus skaitytojas?
Poezija nėra kasdienio vartojimo skaitalas. Žinoma, nuostabu, jei mano kūryba paliestų ir kaimynus, ir tuos, su kuriais prasilenkiu parduotuvėje. Tačiau puikiai suprantu, kad taip nėra, ir nepuoselėju tokių lūkesčių.
Visiems, kas mane skaito, esu be galo dėkinga, žmonių dėmesys stiprina, paliudija, kad ir būdamas menka dulke šioje žemėje turi savo kelią ir paskirtį.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
