Rasa MILERYTĖ
„Trijų kačiukų šeimynėlė ieško namų“ – tokio pobūdžio skelbimais Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija dalijasi veik kasdien. Nemenka dalis skelbimų vis kartojami. Draugijos patalpose šiuo metu glaudžiasi apie 300 benamių gyvūnų. Draugijos pirmininkė Jolanta Guobaitė pasakoja, kad tvarkytis prieglaudoje labai padeda savanoriai, deja, itin nedaug žmonių ryžtasi tokiai atsakingai ir fiziškai nelengvai savanorystės formai.
Veikla paremta savanoryste
Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija veiklą vykdo jau 16 metų. Gyvūnai čia ne tik gauna šiltą guolį ir maisto, bet ir yra kastruojami, sterilizuojami, jei reikia – sulaukia gydymo, čia užsiimama ir jų socializacija. Draugijos pirmininkė J. Guobaitė pasakoja, kad visa draugijos veikla paremta savanorystės principu.
„Turime darbuotoją, bet iš esmės laikomės savanorių dėka. Net ir dirbti tokioje vietoje gali tik idėjų vedinas žmogus. Dirbam daug, dirbam paromis, be laisvadienių, be vakarų. Aš pati viską, ko tik prireikia, darau kaip savanorė. Tai yra savanorystė, bet ji daug sudėtingesnė už darbą, nes darbe gali išeiti atostogų ir tave kažkas pavaduos, o čia nėra pavaduojančių žmonių, tad veiklos netrūksta“, – atvirauja J. Guobaitė.
Visgi pašnekovei apmaudą kelia ne tai, kad tenka sunkiai dirbti, o tai, kad žmonės nesirūpina savo augintiniais, juos tiesiog išmeta gatvėje arba atveža į globos namus: „Kasmet atrodo, kad benamių gyvūnų vis daugiau. Iš tiesų jų nėra daugiau, tiesiog keičiasi žmonių požiūris. Anksčiau buvo norma mažus kačiukus ir šuniukus užkasti arba nuskandinti, dabar tokių atvejų mažėja, žmonės ieško, kur tuos gyvūnėlius padėti jų neužmušant. Taip jie atsiduria pas mus.“
Savanoriauti – tik su stipria motyvacija
Pasak J. Guobaitės, Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija savanorių laukia išskėstomis rankomis, tačiau retas pabandęs tampa nuolatiniu savanoriu. Draugijos pirmininkė neslepia: savanorystė čia nėra lengva. Viena iš veiklų, kur labai reikalinga pagalba – šunų pavedžiojimas.
„Yra vienas kitas žmogus, kuris nuolat ateina. Su jais lengva bendradarbiauti. Bet yra tokių, kurie ateina retkarčiais. Vadinasi, jie nežino, nei kaip paimti šuniuką, nei kurį paimti, nei kaip grįžus nuvesti atgal į voljerą. Jam turi padėti kiti žmonės. Taigi, žmogus savo malonumui pavedžioja gyvūną 15 minučių ir išeina, o kažkas turi lakstyti paskui jį“, – apie veiklos specifiką kalba J. Guobaitė.
Negana to, pradėjus šuniuką vedžioti, tą reikia daryti nuolat. Jis pripranta prie rutinos, nebeatlikinėja gamtos reikalų voljere, vedžioti jį reikia du kartus per dieną – ryte ir vakare. „Tai darančių savanorių praktiškai neturime“, – apgailestauja draugijos pirmininkė. Kalbėdama apie savanorius ji išskiria dar vieną aspektą – norint žmogų tinkamai apmokyti, į tai reikia investuoti nemažai laiko. Jei po kelių dienų jis meta savanorystę, šis laikas nueina vėjais. „Pats geriausias savanoris – kuriam nieko nebereikia rodyti. Labai norisi, kad ateitų motyvuoti žmonės, nebijantys sunkaus fizinio darbo, vedini vidinio noro pagelbėti“, – sako pašnekovė.
Remia ir finansiškai
J. Guobaitė sako suprantanti, jog ne kiekvienas turi tiek laiko, kad galėtų jį skirti savanorystei, ypač – reikalaujančiai tiek fizinių jėgų: „Tarkime, mums parašo, kad nori ateiti padėti, per savaitę gali skirti kokias tris valandas. Tuomet mes derinamės, kad kas nors iš mūsų nuolatinių savanorių būtų tuo metu ir parodytų, ką ir kaip daryti. Per tris valandas galima išvalyti vieną gyvūnų kambarį. Džiugu, kai žmogus ateina suprasdamas, jog reikės ne tik truputį pavalyti, o sutvarkyti iš pagrindų.“
Tam, kad Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija galėtų vykdyti veiklą, reikia ir nemažų finansinių išteklių. Gyvūnų maitinimas, veterinarijos paslaugos, sergantiems gyvūnams reikalingi vaistai kainuoja nemažas sumas. Todėl žmonės nuolat kviečiami paaukoti gyvūnų reikmėms.
„Savaime suprantama, kad visi esame užsiėmę – dirbame, turime hobių, todėl ne kiekvienas norintis padėti gali ateiti pas mus. Bet jeigu žmogui rūpi gyvūnai, jei jis nori parodyti geranoriškumą, tai gali paremti draugiją ir finansiškai. Tai irgi yra savanorystės forma“, – sako J. Guobaitė.
