Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vienasmenis sprendimas paversti valstybinę reikšmę turinčią Lukiškių aikštę viešuoju pliažu ir toliau kelia aistras. Manau, kad geriausiai šį beprecedentį įvykį įvertino Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvis, partizanas, 2020 metais apdovanotas Laisvės premija, sakydamas, kad kai Dievas nori nubausti žmogų, jis atima jam protą.
Manu, kad geriausiai šį beprecedentį įvykį įvertino Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvis, partizanas, 2020 metais apdovanotas Laisvės premija, sakydamas, kad kai Dievas nori nubausti žmogų, jis atima jam protą.
Vilniaus mero R. Šimašiaus sprendimas dėl Lukiškių aikštės – logiškas ankstesnių jo sprendimų tęsinys. Neseniai prie Prezidentūros, Daukanto aikštėje, buvo surengtas mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ Mitingas inicijuotas reaguojant į Vilniaus tarybos sprendimą panaikinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą ir sostinės mero R. Šimašiaus nurodymą pašalinti Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
Pasak mitingo iniciatorių, po šių sostinės savivaldybės sprendimų įtampa visuomenėje aštrėja. Ir dar vienas niuansas – tiek Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta buvo pašalinta paryčiais, tiek Lukiškių pliažas pradėtas pilti anksti ryte, suprantant, kad šie veiksmai sulauks neigiamos žmonių reakcijos. Ar ne taip sovietinėje Lietuvoje buvo pjaunami kryžiai, griaunami paminklai?! Ir motyvai panašūs. Tada – mes jus išvadavome. Būkite laimingi. Dabar – kovota buvo tam, kad mes būtume laisvi ir džiaugtumės gyvenimu. Taip, tikra tiesa. Tik gal neatsukę apnuogintų užpakalių į pastatą, kuriame buvo nukankinta šimtai žmonių?
Ir dar vienas niuansas – tiek Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta buvo pašalinta paryčiais, tiek Lukiškių pliažas pradėtas pilti anksti ryte, suprantant, kad šie veiksmai sulauks neigiamos žmonių reakcijos.
Vis dėlto negaliu nepritarti Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris konstatavo tai, kas visiems suprantama, – artėja rinkimai: „Rinkimų kampanijoms įprasta panaudoti bet ką, kas sutraukia kamerų dėmesį, tačiau privalo būti dalykai, kurie šventi net ir nuolatiniams politinių žaidimų dalyviams.“ Geriau net nepasakysi. Kamerų dėmesio artėjant seimo rinkimams A. Armonaitės ir R. Šimašiaus įkurtai partijai verkiant reikia, nes konkurencija didžiulė.
Yra net pustrečios liberalų partijos, neskaitant liberaliojo konservatorių partijos sparno, kurie dalijasi tą patį liberalų elektoratą. Kas iš liberalų peržengs tradicinio elektorato ribas, tas ir laimės. Manau, kad R. Šimašiui tai pavyko. Pliažas nėra tuščias. Jį užgulė tie, kuriems asmeninė laisvė yra labai siaura sąvoka. Tai – vartojimo ir kūno malonumų kultūra. Kada sužlugo Romos imperija? Tada, kai vartojimo kultūra pasiekė aukščiausią laipsnį.
Ir dar vienas pastebėjimas apie Vilniaus merą ir jo sekėjus. Žmonės, matyt, kažko labai svarbaus negavo vaikystėje – tai užsifiksavo jų pasąmonėje ir dabar išlenda į paviršių. Gal jiems labai norėjosi, o tėvai nenuvežė prie jūros ar neišleido į pliažą?
Dabar pasakysiu dar vieną mintį, kuri, manau, daug kam nepatiks. Aš pritariu, kad visos tautai šventos vietos būtų užpiltos smėliu. Nes taip lengviau jas išsaugosime. Ateina barbarų karta ir kad jie visko nesunaikintų, paslėpkime viską po smėlio sluoksniu. Atsiranda net vartotojų kultūros ideologų. Nesusilaikysiu nepacitavęs Jurgos Baltrukonytės: „Sunaikinkime gyvenimo šventę. Įkalkime sau ir visoms ateinančioms kartoms, kad mūsų vienintelė liūdesio ir pagarbos išraiška yra ašaros. O ne geri, įdomūs darbai, džiaugsmas, meilė ar žaidžiantys vaikai. Man žaidžiantys vaikai visada buvo pergalė. Tamsios jėgos pasitraukdavo, išgirdusios juoką. Kai su baba, giliai religinga moterimi, eidavau į kapines, ji leisdavo anūkams žaisti, sutūpus ant antkapių.
– Tegul džiaugiasi mano mama, – sakydavo ji, ir aš tikėjau.
Kai sunkiai sirgo tėtis, su juo kalbėjom, kad vietoj paminklo geriau paukščių girdykla, kad pavargę jie atskristų pagerti ir paskui čiulbėtų.
Pliažas nėra tuščias. Jį užgulė tie, kuriems asmeninė laisvė yra labai siaura sąvoka. Tai – vartojimo ir kūno malonumų kultūra. Kada sužlugo Romos imperija? Tada, kai vartojimo kultūra pasiekė aukščiausią laipsnį.
Mama prašė, kad per jos laidotuves niekas neverktų ir vilkėtų baltai. Buvo net parinkusi linksmą muziką.
Tie žmonės, kurie žuvo už mūsų laisvę, greičiausiai tikėjo, kad jų auka bus ne veltui, kad paminklu taps gražus jų proproanūkių gyvenimas – be tų ašarų, kurias jie išliejo.
Jie aukojosi tam, kad mes mažiau verktume. Kad šalia skambėtų konservatorijos studentų muzika. Kad prieš jų akis, kurios daug žiaurių dalykų matė, paskutinį kartą iškiltų ateities vizija – laimingi mes, švenčiantys gyvenimą, prie kurio jie prisidėjo.
Aš pritariu, kad visos tautai šventos vietos būtų užpiltos smėliu. Nes taip lengviau jas išsaugosime. Ateina barbarų karta ir kad jie visko nesunaikintų, paslėpkime viską po smėlio sluoksniu.
Ar mes paklausėm, ko jie norėjo? Ar tikrai jiems nepatiktų linksma vasara prieš užmerkiant akis?“
(Visą pasisakymą galite perskaityti šios „rašytojos“ facebook paskyroje).
Ant kapinių irgi smėlis. Aš net bandau įsivaizduoti, kaip tos babos anūkai išsikasa jos motinos kaukolę, o pažaidę numeta į patvorį. Ir tenedrįsta niekas jų sudrausminti, nes jie „švenčia gyvenimo šventę“.
Mankurtas – žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebantis gyventi tik šia diena.
Kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ 1982 metais pavartojo žodį „mankurtas“, vėliau virtusį terminu – žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebantis gyventi tik šia diena.
Ar nieko jums tai neprimena?
Dabar tokie politikai kaip Trumpas – „ant bangos“. Kad ir nežmoniškai, bet kitaip. O Lukiškių aikštėje begulinėjančių vilniečių noriu paklausti: ar jums taip sunku nušliaužti iki Baltojo tilto pliažo? Kur yra ir smėlio, ir vandens, ir saulės. Vienintelis dalykas, kas man patinka Lukiškių aikštėje, tai užrašai ne valstybine kalba.
Yra labai geras pasakymas: atimk iš tautos atmintį ir kalbą – ir nebeliks tautos. Penkiasdešimt sovietų okupacijos metų nesugebėjo ištrinti tautos atminties. Atrodo, dabar tai sėkmingai daro savi…
