Genovaitė ŠNUROVA
Prieš kurį laiką rašiau apie įvairias situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visai priimtinos, netgi patrauklios. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kai tik su jomis susiduri, viskas pasikeičia. Liūdniausia, kad ne paprasto žmogaus naudai…
Pasirodžius šiai publikacijai, mums paskambino net keletas žmonių, kurie norėjo papasakoti naujas, jiems gerai žinomas situacijas, su kuriomis susidūrus kyla susierzinimas, pyktis ir netgi nelabai padorūs žodžiai išsprūsta.
Ta pačia proga noriu paraginti visus paskambinti arba parašyti mums ir papasakoti apie tai, kas jums pridaro rūpesčių ir sugadina nuotaiką.
O dabar apie tai, ką mums papasakojo skaitytojai.
„Bepigu jauniems žmonėms, turintiems automobilius, – sėdai ir nuvažiavai kur panorėjęs, – sakė Kuktiškių seniūnijos gyventoja. – Man jau per aštuoniasdešimt metų. Automobilio niekada neturėjau ir jo nevairavau. Mano kaimynai arba žmonės, su kuriais bendrauju, jau irgi garbaus amžiaus, todėl netgi tie, kurie kažkada vairavo, automobilius jau pardavė arba į metalo laužą atidavė. Kelionės būtų ne problema, jeigu vasarą, prireikus kur nors nuvažiuoti, sėstum į autobusą ir nudardėtum į tikslą. Deja… Vasara – moksleivių atostogų metas, todėl apie pustrečio mėnesio autobusų lieka tik tiek, kad neužmirštum, kaip jie atrodo. Man reikėdavo 8 valandą ryte būti Utenoje pas gydytoją. O kaip nuvažiuoti, jei anksčiausias (išskyrus penktadienį) autobusas į Uteną išvažiuoja tik apie pusę dvyliktos. Tai ką daryti, jei gydytis būtina? Gerai, kad kaimynas davė protingą patarimą – važiuoti 6 valandą ryte aplinkiniu keliu. Tai ir važiavau, nes kitos išeities nesugalvojau. Tik civilizuotų kraštų žmogui to papasakoti negalėčiau – nesuprastų. Žinote kaip važiavau? Ogi iš Kuktiškių stotelės, kur įlipau į autobusą, pirmiausia važiavau į Saldutiškį, iš jo – į Kirdeikius, tada pro Tauragnus pasiekiau Uteną. Tokias „ekskursijas“ dariau net keletą kartų, nes kitos išeities nebuvo. Gerai, kad man jau per 80 metų, tai kelionės bilietas kainavo, rodos, 1,2 euro (jei nepamiršau), mat buvo pritaikyta didelė nuolaida. Važiuodama galvojau (kelionė ilga, laiko yra), kad tokiu būdu Uteną pasiekti gerokai jaunesniam, automobilio neturinčiam žmogui, kainuotų apie 6–7 eurus (gaila, kad nepaklausiau vairuotojo) arba dar daugiau. Tai kažin ar ne pigiau būtų išsikviesti taksi? O sako, kad gyvenimas gerėja…“
Tęsinį skaitykite 2019 10 09 „Utenyje“
