Vytautas Kazela
Leliūnai man visada atrodė gera vieta gyventi. Miestelio centre prasidedanti Topolių gatvė pro Vytauto Valiušio keramikos muziejų pakyla į kalną, o leisdamasi žemyn, pro dvarą, kuris minimas jau nuo XVII amžiaus pradžios, sukteli kairėn – Burbiškio link. Dvaras restauruotas, raudonų plytų, pamatai sumūryti iš akmenų su skaldytų akmenų užpildu. Sovietinių laikų pradžioje dvare buvo kolūkio kontora. Kai kontora išsikraustė į kitą pastatą, dvaras liko apleistas. Žydų aukso ieškotojai išplėšė grindis, iškasinėjo rūsį. Bet veikiausiai nerado – nesigirdėjo, kad kas būtų staiga praturtėjęs.
Bet grįžkime atgal. Iki Kauno plento, kur ir prasideda Topolių gatvė. Gal už kokių 300 metrų gatvė išsišakoja. Dešinioji jos atšaka, vadinama Ežero gatve, irgi kyla į kalną, kairėje palikusi nebeveikiančią mokyklą, leidžiasi žemyn ir veda Trumbatiškio link. Ežero gatvės pradžioje gyvena labai darbštus žmogus, auksinių rankų meistras Vytas Šaukeckas. Sako, 1985 metais iš Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijos kartu su tėvais atsikėlė į Leliūnus. Nors Vytas su didele meile kalba apie gimtinę, tačiau pripažįsta, kad tai buvo labai atokus kaimas. O Leliūnuose viskas vietoj – ir parduotuvė, ir seniūnija, ir bažnyčia. O ir kiek čia iki Utenos – trylika kilometrų. Taip čia ir gyvena.
Tęsinį skaitykite 2021 02 24 „Utenyje“
