Genovaitė ŠNUROVA
Vaikų psichologijos ir auklėjimo metodikos specialybę turinti Jūratė Keraminienė, gyvenanti Užpaliuose, su vyru Eugenijumi užaugino ir į gyvenimą išleido ne tik savuosius, bet jau ir pulkelį globotų, biologiniams tėvams nelabai (arba visai) reikalingų vaikų, susilaukė anūkų. Vieni buvę globotiniai (Keraminai svetimus vaikus, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, globoja per 20 metų) jau patys sukūrę šeimas, augina savo vaikus, kiti – studentai. Šiuo metu pas Keraminus dar auga aštuoni nepilnamečiai, o studentai ir šeimas sukūrusieji aplanko savaitgaliais.
Prieš keletą metų sudegė Keraminų šeimos namas. Laimei, visiems pavyko išsigelbėti. Kurį laiką šeimai su pulkeliu vaikų teko pagyventi gerokai sunkesnėmis sąlygomis. Dabar jau namas atstatytas, todėl visa didelė šeima vėl gyvena drauge. Kartą netikėtai susitikusi J. Keraminienę paklausiau, kaip jiems pavyko išgyventi įvairias negandas, gaisrą (argi gali būti kažkas baisiau), spręsti įvairias problemas. Jūratės atsakymas mano atmintyje išliks ilgam… Įdomu, ką ji pasakė? Ogi štai ką: „Kartą žmogelis, kuriam labai nesisekė, kurį užklupo įvairios bėdos, nepriteklius, nuėjo pas kunigą pasiguosti. Kunigas, jį išklausęs, tarė: „Pareik namo ir ant lauko durų didelėmis raidėmis užrašyk tokius žodžius: „Visada taip nebus“. Žmogus taip ir padarė. Kai jo gyvenimas pasikeitė į gera, kai visos problemos išsisprendė, žmogus nuėjo padėkoti kunigui. O tas, išklausęs žmogų, atsisveikindamas pasakė: „Prieš įžengdamas į namus perskaityk anąkart parašytus žodžius…“
Tęsinį skaitykite 2020 09 30 „Utenyje“
