Vasarai baigiantis ir vis labiau artėjant „pilkajam metų sezonui“, kai danguje nelieka saulės arba ji spindi blausiu taškeliu pro debesis, pastebimai blogėja nuotaika, atsiranda kiti nerimą keliantys simptomai. Pasikalbėti apie sezoninę depresiją pakvietėme psichologę Agnę Vaiciukevičiienę.
Kas yra sezoninė depresija ir kiek ji pavojinga? Kada reikia susirūpinti ir gal net ieškoti pagalbos?
Yra tarptautinė ligų klasifikacija ir joje tokio termino kaip sezoninė depresija nėra. Tačiau mokslinėje literatūroje šis terminas yra vartojamas. Autorių nuomonė išsiskiria. Kai mes iš vasaros laikotarpio pereiname į tamsųjį laikotarpį arba pavasarį, kai mums trūksta vitaminų ir mes pereiname į šviesųjį laikotarpį, išorės dirgikliai išprovokuoja depresijos paūmėjimus. Depresija kaip liga yra pripažįstama, jei epizodai kartojasi, ji turi atitikti bent jau penkis iš devynių požymių. Kreiptis pagalbos reikia, jei tai užsitęsia daugiau nei dvi savaites. Kaip atpažinti? Jeigu yra sunki depresinė nuotaika, sumažėjęs susidomėjimas veikla, atsiranda miego, mitybos sutrikimai, kinta svoris, atsiranda kaltės jausmas ir net mintys apie savižudybę, apima beviltiškumo jausmas, liūdesys, apatija, nėra noro bendrauti su žmonėmis, nesinori niekur eiti iš namų. Kai tie simptomai nesitraukia, tada reikia į tai atkreipti dėmesį ir ieškoti pagalbos. O prastos nuotaikos būdingos mums visiems, svarbu tik atskirti nuotaikas nuo ligos. Jeigu tai tik nuotaikos sutrikimas, mums užteks pabūti su artimais žmonėmis, pasikalbėti arba bent jau kelias dienas paatostogauti. Ir jei po to nuotaika tampa pozityvesnė, nerimauti dėl to nereikėtų. Kai mes kalbame apie ligą, įprasti savipagalbos būdai jau nebepadeda. Jei darome viską, kas anksčiau mums padėdavo, bet liekame labai prislėgti, nematome gyvenimo prasmės, reikia atkreipti dėmesį.
Neretai sakoma, kad Lietuva yra liūdesio kraštas. Turbūt nuo sezoninės depresijos mažiau kenčia saulėtų kraštų gyventojai?
Nedrįsčiau teigti. Ne visos šalys turi šį apibrėžimą, todėl ir palyginti yra labai sunku. Bet depresijos diagnozė tapo dažnesnė visame pasaulyje – tai yra faktas. Nepriklausomai nuo gamtinių reiškinių ar kitų išorės veiksnių.
O depresijos gydymui yra tik medikamentinis gydymas? Ar yra ir kitų?
Žinoma, kad yra. Medikamentinis gydymas skiriamas tik esant vidutiniškai sunkiai arba labai sunkiai depresijai. Lengvai arba pereinančiai į vidutinę depresijos formai yra taikomas terapinis gydymas. Gali būti pasirenkamas ir terapinis, ir medikamentinis gydymas, kad sezoninė depresija nepasikartotų ir kitą sezoną nebesugrįžtų. Vaistai nepanaikina ligos priežasties, jie tik palengvina ligos simptomus. Terapija padeda panaikinti priežastį. Išorės veiksniai nėra vienintelis paūmėjimų veiksnys. Mes viduje turime kažkokių klausimų, kurių nesugebame išnarplioti patogiuoju laikotarpiu.
Kas yra medikamentinė pagalba, mes visi suprantame. O kas yra terapija?
Tai yra konsultacijos su specialistais: psichologais arba psichoterapeutais, kai ieškoma priežasčių ir būdų kaip padėti sau. Reikia rasti atsakymus, kad žmogus susidūręs su naujais sunkumais nebejaustų bejėgiškumo. Atrodo, mes jau išnaudojome visus savipagalbos būdus, bet terapija padeda atrasti naujų. Jie buvo ir anksčiau, bet mes jų nepastebėjome.
Ar įmanoma „neprisileisti“ sezoninės depresijos?
Žinoma, kad įmanoma. Svarbiausia „nepamesti“ savęs. Dažniausia klaida, kai mes atidedame savo poreikius, savo pomėgius ir imame gyventi dėl kitų. Labai dažnai sergantys žmonės linkę ignoruoti savo jausmus, apsimesti, kad niekas nevyksta, nors viduje ir būtų labai negerai, neišsikalbėti ir viską kaupti, uždaryti savyje. Patarčiau neslopinti emocijų, kurios kaupiasi mumyse, o išsikalbėti, ieškoti būdų, kurie mums padeda. Pavyzdžiui, pyktį galima išpiešti, išrašyti, išsportuoti. Kai liūdime, pasidalinkime savo liūdesiu su artimaisiais, kai jaučiamės vieniši, paskambinkime ir neapsimetinėdami pasakykime: gal gali atrasti laiko man, nes man labai labai šiuo metu tavęs trūksta. Depresija iš esmės ir yra vienišumo ir neišlieto pykčio liga. Sergantys depresija žmonės turi didžiulį pyktį, nukreiptą į save. Ir negali jo paleist į įšorę. Dirbdami su žmogumi mes tą pykti tarsi ventiliuojame ir tada nėra kam kauptis viduje.
Kalbėjosi Vytautas Kazela
