Pasaulis gyvena ne pačiomis geriausiomis kasdienos naujienomis – klimato kaita spartėja, o gamtos išteklių naudojimo tempai ir norai vis auga. Nors kalbame apie stabilizacijos požymius, tačiau visos planetos mastu jų praktiškai nematyti.
Svarstant tokių sąlygų poveikį siauro ekologinio poveikio grupėms, pirmiausiai minime pavojingą varliagyvių būklę – daug kur jie tapę retais, o jų buveinės prarastos, ko gero, negrįžtamai. Kodėl varliagyviai, kodėl ne kiti sausumos gyviai yra atsidūrę tokioje būklėje?
Be jokios abejonės, tą lemia varliagyvių biologija ir buveinių ypatybės. Jiems veistis, o daliai rūšių – ir gyventi būtinas švarus vanduo, jo telkiniai. Sausumoje ne vystymosi ir neršto metu gyvenantys varliagyviai susiduria su jiems ypač žalinga chemine tarša, maisto stoka ir tiesioginiu poveikiu – naikinimu pačiomis įvairiausiomis techninėmis priemonėmis. Gausu jų ir Lietuvoje, o didžiausią įtaką daro neapsaugoti keliai – ant jų žūsta į nerštavietes migruojantys tritonai ir varlės. Nuo gegužės pabaigos iki spalio vykdomas pievų ,,plikinimas”, kurio niekam nereikia, pražudo augančias ar jau subrendusias varles ir rupūžes. Kiek jų pradingsta po kiekvieno laukų purškimo, sunku įsivaizduoti, nes purškėjai savo darbo veiksmingumo monitoringo neatlieka. Kitaip, ko gero, būtų gauti labai neraminantys pranešimai. Dar vienas pavojingas faktorius – gamtinis; vis rečiau iškrenta sniegas. Drėgmės stokojantis pavasaris, vasaros sausros neleidžia varlėms išneršti, arba laikinuose vandens telkinėliuose išneršti kiaušinėliai greitai pražūsta, nes išgaruoja vanduo. Sakytum – lyg visi susimokė prieš varliagyvius, o jie negali rasti kitų išeičių, nes biologija ir ekologija nekinta ,,pagal užsakymą”. Ką reikia daryti, ką galime padaryti ir atlikti mes?
Ko gero, nėra vieno atsakymo. Tačiau aktyvaus pavasario pradžia yra tinkamas metas apie tai kalbėti ir planuoti darbus. Pirmoji problema, kurią stebime dabar ir kuri neturi tinkamo išaiškinimo – varliagyvių žūtys keliuose. Jos kasmet nusineša ženklią brandžios populiacijos dalį – juk į nerštavietes keliauja ir ant kelių atsiduria būtent subrendę, ne mažiau kaip 3-4 metų varliagyviai. Kol kas nedaug turime kelių, kuriuose įrengtos pralaidos varliagyviams. Išeitų, jokios apsaugos pasiūlyti negalime? Galime. Jau daugiau kaip prieš 30 metų Lietuvoje buvo pradėta įrenginėti atitvarus intensyviausios varlių migracijos vietose. Jau tada nustebino rezultatai – prie atitvarų buvo surenkama šimtai neršti pasiruošusių varlių ir rupūžių. Žinant, kad kiekviena tokia patelė subrandina iki 2000 ikrelių (arba daugiau), nesunku įsivaizduoti šios paprastos priemonės efektyvumą.
Ar atitvarai prie kelių statomi ir dabar? Taip, yra gamtą saugančių, ją suprantančių ir už gerus savo darbus jokio atlygio nelaukiančių žmonių. Tiesa, jų galėtų būti šimtą-kitą kartų daugiau.
Neršto laikas dažnai išsitęsia, todėl suvaldyti jo padarinius sunku. Dar sunkiau taikstytis su žinia, kad neršto vietos anksti išdžiūsta. Daug metų kalbama apie kūdrų, iškastų laukuose, kur jos buvo iki visa naikinančios melioracijos pradžios, svarbą. Tačiau tik retas žemės savininkas ar valdytojas tą daro. Maža to – susidarę vandens telkiniai yra naikinami, taip griaunant besiformuojančias naujas ekosistemas ir pažeidžiant drėgmės balansą. Žinoma, tokiose vietose varliagyviams vietos nėra.
Yra dar viena, jau minėta anksčiau, varliagyvių apsaugos problema: šienavimas greitaeigėmis motorinėmis šienapjovėmis. Galbūt, kas nors jį gali vadinti progresyviu veiksmu, tačiau iš varliagyvių apsaugos perspektyvos tai yra tikslingas naikinimas. Net sodybose, pakelėse, poilsio zonose nuolat gaudžia šienapjovės, smulkinančios ne tik žolę, bet ir visus joje pasislėpusius gyvius; varliagyvius – taip pat. Tikriausiai ne visi geba paimti į rankas dalgį (taigi – varliagyviams daug mažiau pavojingą priemonę) ir šienauti juo. O privačioje valdoje toks šienavimas būtų labai lauktinas.
Varliagyviai, kaip jau kalbėta, gyvena ne pačius geriausius laikus. Kai kurios jų rūšys įrašytos į raudonąją knygą, tačiau pačioms varlėms tai nieko nereiškia. Reikia labai efektyvių priemonių. Štai ir klausiama: ar ateis ir pas mus diena, kai varliagyvius veisime ir platinsime anksčiau jų gyventose vietose? Kol kas to nereikia, bent jau dalyje šalies teritorijos. Kitur to reikės jau po dešimtmečio. Bet ar varlės turės kur sugrįžti, jei mes taip naikinsime jų buveines?
Prieš pat Velykas Rytų Lietuvoje aplankiau, patikrinau daug man žinomų varlių neršto vietų – buvo šilta, ir pievinės varlės jau turėjo neršti. Deja, jų niekur neradau, išskyrus keletą individų, žuvusių ant kelių. Ką jums sako tokia žinia?
Selemonas Paltanavičius
