Vytautas Indrašius
Virš įėjimo į Užpalių parapijos kapines vartų matote tris raides: D.O.M. Ar dažnas susimąstote, ką jos reiškia? Tai lotyniškas užrašas „Domus omnium mortuorum“ (Visų mirusiųjų namai). Šiuose namuose amžinu miegu užmigę kūdikėliai, jaunyste spindinčios merginos ir jaunuoliai, iš patalo nesikeliantys senoliai. Visi lygūs, vienodi, be titulų, be kančių, be nuoskaudų kaimynams. Vos įėję pro vartus į kapines, nukreipkite akis į kairę. Prie pat tako jus nustebins aukštas rūdijantis metalinis kryžiaus, kurio apačioje iš metalinių raidžių išlietas užrašas: „Ilsėdama tam grabi, szaukiu ir meldziu Tavi; pasimelsk uz mani. ANNA INDRASZOTE isz Zeibuszkiu mirus 1891.“ Bandote suvokti, ką tai reiškia… Veltui, juk taip seniai būta, jau trečios kartos atmintis tų metų nesiekia… Tai paminklas Meilei, kuri taip ryškiai skleidėsi, bet nepražydo. Buvo 1891-ųjų. pavasaris. Brandino pumpurus sodų obelys ir vyšnios. Švelnaus vėjelio lydimi į Užpalių bažnyčią ėjo du jauni žmonės: 25 metų Ona Indrašiūtė iš Žaibiškių kaimo ir dešimčia metų už ją vyresnis Povilas Viliūnas iš Ilčiukų kaimo kitame Šventosios upės krante. – Va, Onyt, paliksma užsakus, a pa Velykų ir susituoksma, – kalbėjo Povilas. – Kaip gerai, kad sutinki už manįs tekėt… Gyvensma sykiu, pas mus vietas yra daug, ir tėveliukai labai laukia… Onytė šypsojosi, pritardama vienu kitu žodeliu, švelniai lietė jo ranką. Klebonas Kazimieras Kosminskis buvo malonus žmogus, rasdavo kiekvienam gražų žodį, kartais lenkišką, kartais lietuvišką, bet dažniausiai pamalonindavo žemaitiškai. Pakalbėjęs, padrąsinęs pakvietė vikarą: – Skirk šitai gražiai porai gegužės vidurį. Laukė sužadėtiniai vestuvių dienos. Gegužės pradžioj, lankydamas Onutę, Povilas rado ją be šypsenos: – Spaudžia krūtinį, Poviliuk, gal per tuos daržus pervargau, gal vėjai perpūte… Guodė Povilas išrinktąją, ramino, kad greitai praeis, kad kartais nutinka taip pavasariais… O pats skaudžiai juto, kad išrinktosios plaučius ardo džiova. Turėjo Povilas medicinos žinių, sunešė visus vaistus ir vis dūsavo: „Vai, kad ta liga ne plaučiuose būtų, tai greitai iš lovos pakelčiau…“ Nei Povilo vaistai, nei maldos, nei nuoširdus slaugymas stebuklo nepadarė. Onutės liga nepraėjo nei po savaitės, nei po dviejų. Geso sužadėtinė kaip žvakė, baigianti degti. Kartą nuėjęs lankyti Onutės Povilas rado ją visai nelinksmą. Jos baltu veideliu ritosi ašarėlės, šluostė jas pačios austa nosinaite ir kalbėjo: –Nesulauksiu, Poviliuk, mūsų dienos… Matyt, taip dievulio skirta… Reikės, Poviliuk, tau kitos ieškoti… Povilas po tokių žodžių šoktelėjo kaip įgeltas. Kai atsisėdo šalia, jo veidu riedėjo nevilties ašaros. Priglaudė savo veidą prie Onutės veido, bučiavo bąlančius veidelius, paėmė jos rankelę į savąją, prispaudė prie krūtinės ir su maldos žodžiais ištarė: – Dieve, būk mielaširdingas, palik Onutę su manimi… Kiek patylėjęs tarė: – Mieloji, man nereikia kitos, tu man viena liksi visam gyvenimui. Pasišaukė Povilas Onutės tėvelius, seses, brolius, prie jų paėmė Onutės ranką, vėl prispaudė prie krūtinės ir tarė: – Dieve, aš amžinai liksiu su Onyte… Tėveliuk, motutyt, prisiekit prie visų, kad palaidosit mani šalia Onytės… Paskutines dienas Onutė šypsojosi. Jos širdies žiburėlis užgeso 1891 metų gegužės 16 dieną. Giminės man pasakojo, kad paskutiniai jos žodeliai buvę: „Poviliukas bus su manimi…“ Ir karste ji gulėjusi su šviesia šypsena. Povilas Viliūnas vienišas pragyveno beveik 40 metų. Jo būta šviesaus žmogaus. Pusvelčiui gydė žmones ir jų gyvulėlius. Rūpinosi, kad būtų Užpaliuose įkurta mokykla. Pas jį rinkosi apylinkės šviesuoliai. Visomis brolio Antano dukromis rūpinosi lyg savo vaikais. Kritiškai vertino su piršliais atvykusį jaunikį, kartais patardavo palaukti kito. Išlydėdamas iš namų nuotaką apdovanodavo. Brolio sesuo Apolonija Ridikienė sakydavo, kad „ištekant dėdė ją aprengė“. Išlydėta vyro pusėn išsivežė gražų žieminį paltą, geros medžiagos kostiumėlį, tinkantį įvairiom progom, aukso žiedą. Povilas dirbo felčeriu, žmonės sveiko nuo jo vaistų, nuo paguodos žodžių. Susitaupė pinigų ir ant Onytės kapo pastatė brangų metalinį paminklą su jau minėtu užrašu. Apačioje keturios raidės: P. V. ir K. J. Ką gi jos reiškia, paklaus skaitytojas? Giminės pasakojo, kad tokiam brangiam paminklui neužtekę Povilui santaupų, pagelbėjo Onutės tėvas Kiprijonas Indrašius. Todėl ir matome paminkle išlietas tėvo ir amžinai sužadėtiniu likusio Povilo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Mirė Povilas Viliūnas 1931 m. kovo 8 d., būdamas 75-erių, pasak artimųjų, „širdies skausmu“. Palaidojo šalia Onutės, kairėje. Taip po mirties ištikima širdimi prigludo prie savo sužadėtinės. Niekas jam nepastatė paminklėlio, neišrėžė jo pavardės, tačiau ištikimybės priesaika vienas kitam išsaugojo jų vardus. Kai ateinu į Užpalių kapines ir stoviu prie to paminklo, jaučiu, kaip meilės šviesa sklinda iš kapo… Tuomet iš gilios atminties išplaukia poeto Jono Strielkūno žodžiai:
Tavo veidas nuskęs, Tavo balsas nuskęs
Ir visa tu ištirpsi laike.
Ir žiūrėsiu žemyn aš pro metų šakas
Į tą gelmę giliai po žeme.
Ir pradėsiu jau pats abejoti slapčia:
Ar buvai, ar mačiau, ar matau
Žiburėlį giliai? Gal nebuvo kančia
Ir gyvenimas, skirtas ne Tau.
Autoriaus nuotr.
