Rasa MILERYTĖ Utenos Dauniškio gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja daugiau nei 30 metų dirbanti Regina Kibickienė sako, kad šiandieninė mokykla – tai erdvė, kur tiek mokinys, tiek mokytojas gali visapusiškai tobulėti. Šiandieninė mokykla, pasak mokytojos, yra demokratiška, inovatyvi, sėkmės ir atradimų mokykla. Lituanistė, jaunystėje nesiejusi savo ateities su mokytojo profesija, šiandien džiaugiasi, kad likimas ją atvedė į mokyklą. Su mokytoja kalbėjomės apie tai, kas paskatino rinktis šį darbą, koks yra mokytojo santykis su mokiniais, kokia lietuvių kalbos ir literatūros pamokų prasmė.
Kada ir kaip supratote, kad mokytojystė – jūsų gyvenimo kelias? Ir kodėl būtent lietuvių kalba?
Negalėčiau teigti, kad vaikystėje žinojau, jog būsiu mokytoja. Lankiau kaimo pradinę mokyklą, kurioje visoms keturioms klasėms tada dėstė viena mokytoja. Ir, be abejo, ji mus, mergaites, žavėjo. Žavėjo paprasti dalykai – jos apranga, elgesys, kalba. Žavėjo tai, kad ji labai daug žino ir kad jai sekasi su visais bendrauti. Gal dėl to aš, kaip ir dauguma mergaičių, norėjau būti jos vietoje. Bet sąmoningai su mokykla, mokytojyste kaip profesija savo gyvenimo kelio nesiejau. Dauguma mergaičių tada svajojo būti gydytojomis, dainininkėmis, mokytojomis, dauguma berniukų – kosmonautais, policininkais, vairuotojais. Baigusi vidurinę irgi dar negalvojau, kad dirbsiu mokykloje. Netgi po studijų Vilniaus universitete galutinai nesuvokiau, kad kelionė į mokyklą liks visam gyvenimui. Supratimas, kad tikrai noriu mokyti kitus ir taip pat visą gyvenimą mokytis pati, atėjo per pirmąsias praktikas Vilniaus mokyklose. Patiko bendrauti su tuometiniais vaikais, nesitikėjau, kad jie tokie – tolerantiški, įdomūs, smalsūs, pagarbūs. Vilniaus universitetas neruošia pedagogų, net ir mano diplome nėra įrašyta mokytojo specialybės: esu filologė, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko. Kodėl lietuvių kalba ir literatūra? Vienuoliktoje klasėje per atvirų durų dieną nuvykau į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Ir būtent tada supratau, kad noriu čia studijuoti ir kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą. Tai turbūt nulėmė dėstytojai, kalbantys apie šią sritį. Tada išklausėm nemažai paskaitų, pamenu, taip susuko mums galveles, kad daugelis pradėjo svajoti apie studijas čia. Nesuklydau, kad tai pasirinkau. Besimokant Vilniaus universitete prasidėjo didžioji pažintis su literatūra. Patekau į visiškai naują pasaulį. Man tai buvo meno šventovė, kuri atvėrė akiratį.
Dėl studijų, kaip suprantu, gailėtis nėra tekę. O ar dėl pasirinktos profesijos niekad nebuvo kilę abejonių?
Būna tokių pasigraudenimų ir jie dažniausiai ateina tada, kai visuomenėje įvyksta koks nors lūžis. Kai pasijunti neįdomus švietimo srities politikams ir supranti, kad tai, ką tu darai, nepasiekia aukštai sėdinčių valdininkų. Manau, visus kartais užklumpa nusivylimas pagalvojus, kiek mažai tau moka ir kad tavo darbas nevertinamas. Bet tai laikinas dalykas, jis užplūsta ir nuplaukia į šalį. Viską atperka galimybė bendrauti su jaunais, besikeičiančiais žmonėmis. Bendraudama su jais ir pati privalau keistis, žygiuoti į priekį, matyti naujoves ir gebėti prie jų prisitaikyti, nebijoti klysti. Iššūkių, manau, yra kiekviename darbe. Gerai pagalvojus, dabar kitokio darbo gal ir nebemokėčiau dirbti. Man pasisekė, nes visais laikais mokiau ir mokau tikrai puikius vaikus. Kiekviena karta savita. 1993 m. išleidau pirmąją savo abiturientų laidą: tai gabūs, įdomūs, geraširdžiai, pilietiški, tolerantiški žmonės. Gyvenime labai daug pasiekę ir tuo nesipuikuojantys. Tobuli tėvai. Kas penkerius metus jie rengia klasės susitikimą, susirenka visi iš visų pasaulio kampų – tai reta. Labai gera su jais susitikti. Žaviuosi jais. Dabartiniai vaikai yra kitokie – drąsesni, reikalaujantys daugiau dėmesio. Dažnai nori tik to, kas jiems įdomu. Be abejo, jie supranta, kad amžinai smėlio dėžėje nesėdės. Kad reikės daryti ne tik tai, kas įdomu jiems patiems, bet ir tai, kas reikalinga. Kas padeda su jais susikalbėti? Nuolatinis bendravimas. Metaforiškai sakant – kalbėjimas ta pačia kalba. Kalbėjimas yra raktas.
Koks yra mokinių ryšys su mokytoju? Ar mokytojas gali būti paauglio draugas, ar visgi privalo prisiimti drausmintojo poziciją?
Dažnai tėvai svajoja apie tobulus mokytojus, kurie išugdys tobulus vaikus. To tobulumo, ko gero, reikia siekti per kalbėjimąsi. O santykiai, manyčiau, turi būti grįsti abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir bendražmogiškom vertybėm. Manau, kad reikia išlaikyti tam tikras ribas. Kita vertus, esant geriems santykiams tarp mokytojo ir tėvų, mokytojo ir mokinių, mokytis ir mokyti yra lengviau. Taip pat labai svarbu lygiavertiškumas tarp mokytojo ir tėvų, mokytojo ir mokinių. Esu už tarpusavio santykių laisvę, bet ne už savivalę. Mokslo metų pradžioje su kiekviena klase kuriame taisykles. Nusistatome tam tikras normas, tam tikras ribas. Mokinys galbūt nemėgsta to dalyko, bet iš pagarbos turi laikytis taisyklių. Bent iš pagarbos turi atlikti namų darbus. Šiandien mokytojui nebeužtenka vien drausmintojo pozicijos. Neužtenka pasakyti, kad privalai mokytis. Turi kažkaip prišnekinti tą vaiką, pasitelkti kūrybiškumą. Nevaidinti labai daug žinančio, išmanančio. Būti savimi. Tai yra geriausia. Tuomet įgysi pasitikėjimą. Ir gal tapsi draugu. Ne suolo draugu, bet vyresniuoju draugu, kuriam mokinys turi jausti pagarbą ir žinoti ribą, kurios peržengti nevalia. Literatūros pamokos – ypatingos, nes jų metu ne tik įgyjama žinių, bet mokomasi mąstyti, pagrįsti savo nuomonę, geras literatūros kūrinys netgi padeda statyti vertybinį pamatą.
Ar moksleiviai į šias pamokas žiūri rimtai, ar jie noriai skaito knygas? Literatūros pamokos tikrai ypatingos. Šių pamokų tikslas – padėti jaunam žmogui suprasti jį supantį pasaulį, išmokyti mąstyti, samprotauti, vertinti, pagrįsti savo nuomonę. Vaikas, kalbėdamas literatūros pamokoje, neturėtų bijoti suklysti, nes čia, priešingai nei tiksliuosiuose moksluose, nėra vieno teisingo atsakymo. Šiose pamokose svarbu suvokti, kad yra nuomonių įvairovė. Be abejo, svarbus ir estetinis literatūros vaidmuo. Norėtųsi, kad vaikai patirtų literatūros grožį. Tik kaip tai padaryti? Kaip juos paskatinti perskaityti vieną ar kitą kūrinį? Kartais užtenka perskaityti ištrauką ir tai juos sužavi, sukelia norą sužinoti daugiau. Kitąkart žodžių semantika įtraukia į tolimesnį skaitymą. Tačiau nereikia tikėtis (aš irgi tuo netikiu), kad turėdami laisvo laiko vaikai puola skaityti. Nedaugelis tą daro. Tačiau knyga ir neturėtų tapti prievole, ji turi atnešti džiaugsmą. Tik kaip patirti džiaugsmą, kada vyresniųjų klasių mokiniai privalo perskaityti 36 autorių kūrinius? Kalbu apie privalomus, reikalingus pasiremti per egzaminą. Kitose šalyse tereikia 6 ar 9 autorių, besigilindamas į jų kūrybą išmoksti analizuoti ir kitus literatūros tekstus. O mes šuoliuojam per literatūrą kaip per kažkokį lauką nesustodami. Mus spaudžia laikas, spaudžia egzaminas. Turime skaityti ne tik privalomus autorius, bet ir bendrųjų programų autorių kūrinius. Paprasčiausia nebelieka laiko įsigilinti į tekstą, lavinti estetinę pajautą, suvokti literatūros jungtis su kitais menais. Negaliu sakyti, kad vaikai neskaito visiškai. Jie skaito, domisi, deja – ne programine literatūra. Jie domisi ta literatūra, kuri juos kažko moko, arba jie įsivaizduoja, kad moko. Jie skaito knygas, kurios pasako, kaip būti protingam, kaip susirasti draugų, kaip tapti verslininku ir panašaus turinio knygas. Knygas, kurios moko, kaip viską padaryti čia ir dabar. Tai nėra blogai. Bet kartais norisi jiems pasakyti, kad, kol gali, skaitytų grožinę literatūrą, nes vėliau, kai studijuos, dirbs, tikriausiai reikės skaityti tik mokslinės srities knygas. Vaikai suvokia, kad skaityti naudinga, nes tai padeda geriau rašyti rašinius, išvengti klaidų, netgi geriau pažinti žmones. Žinoma, skaito ir dėl to, kad kuo geriau išlaikytų brandos egzaminą. Nors egzamino metu kūrybiškesni vaikai jaučiasi įsprausti į rėmus. Jie stengiasi parašyti kuo geresnį rašinį, bet, taikantis prie vertinimo kriterijų, kūrybingumas nuplaukia į šalį. Liūdna, kad mes, mokytojai, mokydami vaikus, turime pasakyti, kad šiame kūrinyje reikia pamatyti tą ir tą, kitame – tą ir aną. O juk vaiko nuomonė apie tą kūrinį gali būti visai kitokia. Pastebiu, kad dabar vaikai mėgsta klausytis knygų garso įrašų, nors tai užtrunka ilgiau. Taip pat skaito tokias knygas, kurios įtraukia nuo pirmo puslapio. Jei pakliūva tokia įtraukianti knyga, tuomet skaitys ir antrą, ir trečią. Marselis Prustas knygoje „Prarasto laiko beieškant“ rašė, kad kiekvienas skaitytojas skaitydamas knygą skaito save patį. Ir mokiniams skaitymas suteikia galimybę pažiūrėti į save.
Koks šiandienos paauglio santykis su lietuvių literatūra? Kokie autoriai jį domina, o kokie – jau visiškai nesuprantami?
Prieš keletą metų privalomų autorių sąraše atsirado keturi užsienio rašytojai – tai Johanas Volfgangas Gėtė, Francas Kafka, Alberas Kamiu ir Viljamas Šekspyras. Mokiniams labai patrauklus Šekpsyras. Taip pat ir Kamiu, ir Kafka. Jiems įdomu analizuoti Kafkos „Metamorfozę“. Tačiau moksleiviai sunkiai suvokia lotyniškai rašiusį Motiejų Kazimierą Sarbievijų, neįdomus jiems ir Jonas Radvanas. Po metų reikia pasikartoti ir jie jau nepamena šių autorių. Nėra patrauklus jiems ir Kristijonas Donelaitis. Jie suvokia, kad tai – literatūros pradininkas, bet nejaučia noro apie jį diskutuoti. Žinoma, kai kuriems patinka kalbėti apie Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Patinka ir Balio Sruogos „Dievų miškas“ – patraukia kūriniui būdinga ironija. Mielai skaito Antano Škėmos „Baltą drobulę“. Tam, kad mokiniai geriau suvoktų kūrinius, stengiamės nuvažiuoti į pagal tuos kūrinius pastatytus spektaklius. Scenos menas padeda geriau suprasti tekstą. Kai kurie, grįžę iš spektaklio, dar kartą atsiverčia knygą. Bet tokių pastatymų nėra daug, o dabar dėl karantino apskritai nebeturime galimybių išvažiuoti.
Ar pamenate savo pirmąją pamoką, pirmuosius darbo metus?
Tai buvo labai seniai… Kai aš baigiau studijas, mums dar duodavo paskyrimus. Gavau paskyrimą į Švenčionių rajoną, į Švenčionėlių mokyklą-internatą. Ten dirbau pirmos klasės auklėtoja, dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą ir prancūzų kalbą. Paradoksas: lietuvių kalbos gavau penkias pamokas, o prancūzų – dešimt. Mokytojavimo prasme tie metai nebuvo sunkūs, buvo įdomu. Bet kita prasme jie buvo tikrai labai nelengvi, nes vaikai, su kuriais bendravau, kuriuos mokiau, auklėjau, – jie buvo kitokie. Tai buvo našlaičiai arba tėvų palikti vaikai. Daugelio jų niekas nelankydavo, o tų, pas kuriuos kas nors atvažiuodavo, kiti nekęsdavo. Tikriausiai iš pavydo. Taigi mano darbas buvo labiau auklėjamasis nei mokomasis. Yra įstrigusi skaudi akimirka: mažesnieji vaikai dažnai prašydavo, kad būčiau jų mama. Iki to laiko lyg ir žinojau, kad yra tokių vaikų, bet su jais susidurti visai kas kita, nei miglotai suvokti. Šis darbas truko metus. Tie pirmieji metai atvėrė kitokį supratimą ir apie darbą, ir apie gyvenimą.
Per daugelį metų keitėsi ne tik dėstomo dalyko programa. Mokykloje įvyko ir kitų svarbių pokyčių. Kokius pokyčius išskirtumėte kaip ryškiausius?
Nuo mano darbo pradžios iki šių dienų įvyko labai daug pokyčių. Aš dirbau dar tais laikais, kai mokiniai negalėjo laisvai rinktis egzaminų, todėl turėjo vienodai stropiai mokytis visus dalykus. Plačiąja prasme – mokykla tapo demokratiškesnė, inovatyvesnė, gebanti žvelgti į ateitį. Tiesiog atėjo toks suvokimas, kad mokyklos kultūra ir čia dirbantys ir besimokantys žmonės yra labai svarbūs. Ir jų tarpusavio santykiai labai svarbūs. Kad nuo tarpusavio santykių, ko gero, viskas ir prasideda. Pasikeitė kontekstas – mokykla perėjo nuo mokymo prie mokymosi. Keitėsi ir dėstomo dalyko programa. Liūdnoka, kad lietuvių kalbos ir literatūros programa, kaip minėjau, yra labai plati ir vaikai turi perskaityti tikrai daug. Programų atnaujinimo procesas jau yra finišo tiesiojoje. Mes dalyvaujame įvairiuose seminaruose, susijusiuose su atnaujintomis programomis, ir liūdna bei pikta, kad anketų, apklausų, diskusijų gausa reikalinga tik tam, kad pateisintų popierines reformas. Manau, kad iš esmės niekas nekinta. Mes liekame neišgirsti.
Ar mokytojo profesiją šiandien galima pavadinti prestižine? Jeigu ne, ko trūksta, kad ji tokia taptų?
Svarstymai apie pedagogo profesijos prestižą man kelia juoką. Kas yra prestižas? Kitaip tariant – ar mokytojas šiandien yra autoritetas? Manyčiau, kad ne: šiandieninėje visuomenėje daug svarbesni yra nuomonės formuotojai, įvaizdžio kūrėjai. Politikų kalbos apie mokytojo profesijos prestižą yra tiesiog žaidimas ir populizmas. Neužtenka pakelti atlyginimą, kad pakeltum prestižą. O ir atlyginimas kyla tada, kai auga darbo krūvis. Vargu ar yra kita profesija, kur papildomi darbai būtų įskaičiuoti į etatą. Tai graudu. Neužtenka pedagogų bendruomenės noro, kad mokytojo profesija taptų prestižine. Manau, kad valstybė šiuo klausimu neturi stuburo, o viskas, kas vyksta, – tik parodomasis kalbėjimas.
Kokia, pagal jūsų viziją, turėtų būti XXI amžiaus mokykla ir koks – mokytojas?
XXI amžiaus mokykla man yra ir demokratiška, ir inovatyvi, ir prasmės bei atradimų mokykla. Tai mokykla, kuri identifikuoja savo poreikius. Tai informatyvi mokykla. Mokykla, kuri yra apsirūpinusi naujausiomis technologijomis. XXI amžiaus mokyklai labai svarbu joje dirbantis ir besimokantis žmogus, geri tarpusavio santykiai. Tai – sėkmės kiekvienam siekianti mokykla. Kai kalbu apie XXI amžiaus mokyklą, kalbu apie mokyklą, kurioje dirbu, – Utenos Dauniškio gimnaziją. Man atrodo, kad ši gimnazija yra ta, kuri žvelgia į ateitį. Dirbu čia daugiau nei 30 metų ir nė sykio nebuvau suabejojusi, ar mano vieta tikrai čia. Dabar sakoma, kad nėra gerai taip ilgai užsibūti vienoje darbovietėje, bet dėl gimnazijos bendruomenės tarpusavio santykių negalėčiau išeiti į kitą mokyklą. Čia jaučiu kolegų palaikymą, jaučiu, kad daugelį darbų darau ne viena, o darome visi kartu. Gimnazija dirba taip, kad, manau, niekas negalėtų pasakyti poeto, rašytojo Liutauro Degėsio žodžiais: „Tavo rytoj buvo vakar.“ O koks gi tos mokyklos mokytojas? Dabar rašoma daug darbų apie tai, ir pati esu dalyvavusi apklausoje apie XXI amžiaus mokytoją. Manau, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai – įvairiapusis žmogus. Toks, kuris išmano savo dėstomą dalyką, ieško emocinio santykio su vaikais, nebijo klysti ir pripažinti klaidų. Tai žmogus, kuris kritiškai mąsto. Kuris nuolat mokosi. Tai kūrybiškas ir lankstus žmogus, gerbiantis kitų nuomonę. XXI amžiaus mokytojas neturėtų afišuoti, kas jis visa galva aukščiau už mokinį, nes yra mokinių, kurie tam tikroje srityje išmano daugiau ir už mokytoją. Tokių mokytojų tikrai matau. Yra daug šiuolaikinių vyresnio amžiaus mokytojų ir yra nemažai nelanksčių jaunų pedagogų. Šie dalykai nepriklauso nuo amžiaus. Prisiminkite laikus, kai pati dar buvote mokinė. Ar stropiai mokėtės? O gal kartais tekdavo teisintis dėl neparuoštų namų darbų? Be abejo, tekdavo ir dvejetų gauti. Mokiausi Dusetų Kaziemiero Būgos vidurinėje mokykloje. Iki šios dienos atminty išlikę mokyklos metai ir puikūs mokytojai. Mokytis stengiausi, tikrai stengiausi. Tekdavo paplušėti ir prie algebros, fizikos, chemijos uždavinių, ir nusirašyti tekdavo. Teisintis dėl nepadarytų namų darbų – taip pat. Kaip minėjau, buvo laikai, kai negalėjai pasirinkti egzaminų, man irgi teko laikyti visų dalykų egzaminus. Pamenu matematikos ir fizikos egzaminus – mes, merginos, kojas nusirašinėjom formulėmis, kitaip įsiminti jau nebepavyko. Ir iš pamokų bėgdavom. Buvo kur bėgti – čia pat graži Sartų pakrantė. Prisimenu biologijos mokytoją. Už neparuoštus namų darbus gaudavome tokią bausmę – kitą dieną atnešti šimtą sliekų su balneliais. Mokyklos bandomajame sklype buvo atliekami moksliniai bandymai, tyrimai su sliekais. Tirta, kaip jie reaguoja į šviesą, ar girdi muziką ir panašiai. Mūsų biologijos mokytojas rašė disertaciją būtent ta tema. Taigi neparuošti biologijos namų darbai – šimtas sliekų su balneliais.
Tikriausiai jau nuo ankstyvos vaikystės skaitėte knygas? Su kokiomis knygomis augote? Kokios knygos darė didžiausią įtaką jūsų pasaulėjautai?
Buvau kaimo vaikas, tad be knygų skaitymo turėjau ir kitų darbų. Žinojau, kad lysvėje auga pomidorai, agurkai ir braškės ir kad ten irgi reikia pasidarbuoti. Augau su močiutės pasakomis. Ji mėgo ne tik sekti pasakas, bet ir pasakoti savo išgyvenimus apie tarnystės pas ponus laikus. Atsimenu ir knygutes apie šuniuką murziuką, bet turbūt ne dėl teksto, o dėl gražių paveikslėlių. Bet pasaulio supratimą formavo pasakos. Esu dėkinga savo močiutei, kuri ne tik prieš miegą, bet ir bet kurią laisvą minutę man sekdavo įvairiausias pasakas, skaitė pasakojimus, su manimi kalbėjosi. Vėliau atėjo nuotykių literatūra, labai patiko knygos apie indėnus. Mokykloje lydėjo programinė literatūra, o didžioji pažintis su literatūra prasidėjo universitete. Kokias knygas skaitote šiandien? Knygų skaitymas man visada buvo ir yra sielos atgaiva.Geros knygos ne tik moko,bet ir padeda pažinti save ir kitus, suteikia emocijų, nuspalvina kasdienybę. Skaitau įvairią literatūrą – prozą, poeziją, mokslinę-pažintinę, profesinę… Skaitau tiek lietuvių, tiek užsienio autorių kūrybą.Patinka Haruki Murakami, Liutauras Degėsys, Kristina Sabaliauskaitė. Dabar nekantriai laukiu šios autorės knygos ,,Petro imperatorė II“antrosios dalies. Kai baigiasi mokslo metai, valstybinių ir mokyklinių egzaminų taisymai, tada aš pasiimu knygų, pasakojančių apie 14 a. Angliją, kinų tradicijas, papročius, gražias meilės istorijas… Tai lengvo turinio knygos – savotiška biblioterapija. Jas skaitydama atsigaunu. Kai atsigaunu, galiu imti ir kitokias knygas. Tada jau norisi brandesnės literatūros.
Ko norėtumėte palinkėti sau kaip mokytojai?
Neprarasti entuziazmo. Išlikti kūrybiškai, neatsilikti nuo naujovių, tobulinti žinias technologijų srityje. Ir surasti laiko sau. Mokytojo darbo diena nesibaigia su penkta ar aštunta valanda vakaro. Taigi kartais norėtųsi daugiau laiko poilsiui. Ačiū už pokalbį.
Asmeninio archyvo nuotr.
