Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Šeši Utenos krašto rabinai buvusiame vaistinės rūsio kambarėlyje

Vytautas KAZELA. Rimvydas Kviklys sako, kad tikriausiai paveldėjo tėvo genus. Jo tėvas visą gyvenimą buvo mūrininkas. Vakarais sugrubusiom rankom paimdavo pieštuką ir ant balto popieriaus lapo išryškėdavo arklio ar šuns siluetas arba tuometinės įžymybės portretas. Piešė ir sesuo. Pabandė ir pats vieną kitą kartą. Tėvai pamatė piešinius ir nusiuntė mokytis į Utenos dailės mokyklą. Kaip sako dailininkas, Utenos dailės mokykla davė labai stiprius pagrindus. Paskui buvo Dailės akademija, privačios tapybos pamokos pas Arvydą Šaltenį, Joną Kazlauską. Dar ir dabar studijuoja dailėtyrą.
Aš pats kadaise labai domėjausi daile – lankiau parodas Vilniuje, skaičiau biografines knygas apie žymiuosius pasaulio dailininkus. Mėgau impresionistus, bet buvau įsitikinęs, kad dailininkas, kuris nemoka nutapyti portreto, yra prastas dailininkas. Įeinu į Rimvydo Kviklio dirbtuvę buvusios vaistinės rūsyje ir apstulbstu – nuo sienų į mane žvelgia šeši Utenos, Tauragnų ir Užpalių rabinai. Jų žvilgsniai gilūs, kiaurai veriantys. Vieni griežtesni, kiti švelnesni. O ir toliau einant per dirbtuvę matai daugybę portretų, tarp jų ir Vyžuonėlių dvaro savininko Vladimiro Veriovkino. Sako, vienintelis jo portretas Lietuvoje. Klausiu dailininko Rimvydo Kvyklio, kodėl pasirinko tapyti portretus.

„Bandžiau viską – ir abstrakcijas, ir kubizmą, ir siurrealizmą. Dailininkas – kaip ir muzikantas, kuriam rūpi ne tik pagroti įvairiais instrumentais, bet ir išbandyti visus stilius. Mėgau ekspresionistus, gal todėl mano portretuose daug ekspresijos. Įdedi daugiau raudonos, didelį dėmesį skiri akims. Visi stiliai geri. Yra gerų abstrakcijų, netgi primityvistų darbų. Dailę aš mėgstu lyginti su muzika. Abstrakciją priskirčiau džiazui, portretą – klasikai, primityvizmą – liaudies kūrybai. Prieš dvidešimt metų pradėjau nuo abstrakcijų ir perėjau daugybę stilių, bet niekas taip „neprilipo“ kaip portretas. Vos ne visi žymiausi dailininkai važiavo į Italiją ir kopijavo didžiuosius meistrus. Daug kopijavau ir aš. Kad pagaučiau tai, kas žodžiais nenusakoma“, – sakė Rimvydas.
O kaip atsirado žydai tavo kūryboje?
Tai labai subtilus dalykas. Net nežinau, ar reikia apie tai pasakoti. Iš sapno. Žmogus sapnuoja daug sapnų – vieni iš karto išsitrina iš atminties, kiti įstringa ilgam. Tąkart susapnavau, kad žydų rabinas mane iš kažkokios pelkės traukia. Pažvelgiau jam į akis, o jos tuščios! Tada buvo kūrybinė krizė – tuščias laikotarpis. Kažkaip internete užėjau žydų puslapį. Žiūrėjau į jų nuotraukas ir mačiau, kokie gilūs jų žvilgsniai! Sėdėjau prie drobės ir nejučia pradėjau tapyti. Taip nutapiau vieną, kitą, trečią portretą. Pamatė žmonės – pradėjo pirkti, atsirado užsakymų. Labai gaila, kad parduodamus darbus pradėjau fotografuoti ne iš pradžių. O jie ne tik po Lietuvą pasklido, bet ir išvažiavo į užsienį. Dabar turiu tik apie 70 portretų nuotraukų, o iš viso per tris metus nutapiau virš 100 žydų rabinų. Pradžioje rinkausi charizmatiškas asmenybes. Tapiau iš mažų juodai baltų nuotraukų ir bandžiau tą charizmą paryškinti. Žvilgsnis, poza, veidas… Aš ir rėminu juos į senus arba iš senų medžiagų padarytus rėmus. Buvo rėmai ir iš tarpukario Lietuvos laikotarpio, netgi seni veidrodžių rėmai. Tapau ant senos drobės – motina savo mergautinę kraičio skrynią pratuštino. Netgi senus vinukus sukalu. Prisimenu, kai nutapiau uteniškį Bleimaną, kuris buvo vokiečių peršautas aikštėje, vaikščiojau Kauno, Žydų ir aplinkinėmis gatvėmis, kol radau seną lentą ir iš jos padariau porėmį… Žinoma, norėčiau, kad tai būtų Utenos ar bent jau Lietuvos žydai, bet bėda ta, kad yra išlikę labai mažai nuotraukų ir kitos informacijos apie juos. Jei tapau rabiną, aš pirmiausia susirandu jo biografiją, kitą įmanomą informaciją. Deja, lietuviškuose interneto puslapiuose jos labai mažai. Kad ir užpaliečių rabinų Klačkinų dinastija: tėvas – Užpalių rabinas ir jo 6 sūnūs rabinai. Labai galinga giminė! Informacijos teko ieškoti lenkų, amerikiečių, anglų, vokiečių puslapiuose. Netgi Užpalių pavadinimas jidiš, lenkų, anglų kalbomis rašomas labai skirtingai. Reikia laiko, kol supranti, kad kalbama apie Užpalius. Dar viena bėda, kad lietuviška informacija nėra tiksli. Ir ja pasikliauti sunku. Yra daug dabartinės Baltarusijos teritorijoje arba Lenkijoje gyvenusių žydų rabinų nuotraukų – tokių charizmatiškų, kad negali jų netapyti. Kažkaip užsihipnotizuoji ir nepamatai, kaip 4 valandos tapant prabėga. Būna, kad prie vieno portreto užtrunki valandų valandas, kol užbaigi, o kitas labai greitai taposi, tarsi kažkas tavo ranką vedžiotų. Daug turėjau užsakymų Vytauto ir kitų Lietuvos kunigaikščių portretams. Nutapiau kunigaikščio Utenio portretą, kuris dabar kabo Utenos kraštotyros muziejuje. Laisvės kovų muziejuje eksponuojamas mano tapytas paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio portretas. Jo portretas ekspresyvus – daug raudonos spalvos, tarsi nuoroda į jo pavardę, likimą. Tai tarsi mano duoklė Utenai.

Grįžkime prie pagrindinės mūsų šios dienos pokalbio temos. Kiek esate nutapęs su Utenos kraštu susijusių žydų rabinų portretų?
Iš Utenos miesto yra tik du – rabinas Abraomas Aizenštatas ir rabinas Jakubas Bleimanas. Abraomo Aizenštato turiu du portretus: iš profilio ir iš priekio, Jakubo Bleimano portretą įsigijo vienas kolekcininkas su sąlyga, kad rengiant parodas jį man paskolins. Toliau Užpalių rabinas Naftalis Klačkinas ir du jo sūnūs – rabinas Izraelis Klačkinas ir rabinas Elijas Klačkinas, o įspūdingiausias Tauragnų rabinas Eleizeris Cvi Pinesas. Tai ir viskas – daugiau nieko nerandu. Šitų niekam nepardaviau, nors labai daug portretų esu pardavęs. Dabar vis dažniau pagalvoju , kad geriausius reikėtų pasilikti sau. Dažų nusipirkti galima ir iš to, ką darai pagal užsakymus, nors jie „ranką gadina“. Čia tu turi atsižvelgti į užsakovo pageidavimus. Yra Rokiškio rabinas, įdomių Kauno rabinų veidų. Galvoju, kad galima būtų tapyti rabinų žmonų portretus. Arba žydaitės portretą. Dirbdamas susipažįsti su žydų kultūra. Matai, kad tai labai išsilavinę žmonės. Jei neklystu, Užpalių rabino žmona mokėjo keletą užsienio kalbų, buvo studijavusi chemiją ir fiziką. Kas tuo metu buvo Užpaliai? Paprasčiausias kaimas, o tokie žmonės gyveno šalia! Kaip galima pamiršti tokius žmones? Žydų indėlis į visas mūsų gyvenimo sritis yra didžiulis. Tai jie išmokė mūsų žmones ne tik žemę dirbti, bet ir kažką gaminti. Grįžtant prie išsilavinimo reikia pasakyti, kad 11–13 metų žydų kilmės berniukas jau turėjo mokėti skaityti toras. Jei pas mus yra 10 Dievo įsakymų, tai pas žydus 600! Ir visus juos reikėjo ne tik skaityti, bet ir atsiminti. Įsivaizduokim, kad kelių metų žydų berniukas jau mokėjo skaityti.
Jūsų seneliai gyveno smetoninėje Lietuvoje. Koks buvo jų ir visų jūsų artimųjų požiūris į žydų tautybės Lietuvos piliečius?
Seneliai gyveno Kaliekiuose, o apsipirkti eidavo į Vyžuonas. Turėjo ten pažįstamą vaistininką. Ten vaistus pirko visai giminei. Pavasaris ūkininkui sunkus laikas. Vaistininkas visada duodavo skolon sakydamas: atiduosi, kai bulves parduosi. Trumpiau sakant, žmogus gaudavo beprocentinį kreditą pusei metų. Visada minėjo tik geru žodžiu. Lietuviai ir žydai net laisvalaikiu bendraudavo – motina prisimena, kad žydaitės ir į šokius ateidavo. Aišku, būdavo už lietuvaites gražiau apsirengę. Ir tai nieko nuostabaus – visi žydai kuo nors prekiaudavo ir to verslumo lietuviai galėjo iš jų tik pasimokyti. Nereikia to užmiršti.
Turėjau įsimintiną parodą Utenos dailės mokyklos rūsyje. Ten tokie įspūdingi raudonų plytų rūsiai! Pakabinome parodą, ir pats sukrėstas buvau. Prie tokių sienų, tokio apšvietimo portretai tarsi atgijo… Tada buvo žydų renginys, sėdėjau salėje tarp jų ir tarsi iš šalies girdėjau susižavėjimo šūksnius… Utenoje tokių rūsių išlikę ir daugiau. Svajoju dar kada nors surengti parodą tokiose erdvėse…
Šis straipsnis rašytas 2020 metų gruodžio pabaigoje – Lietuvos Gaono metus palydint. Tebus jis pagarbos ženklas šios unikalios tautos žmonėms, ne vieną šimtmetį gyvenusiems tarp lietuvių.
Rimvydo Kviklio asmeninio archyvo nuotr.