Lemtis pagailėjo laimės

Genovaitė ŠNUROVA. Vakarais ilgai nedegu šviesos, todėl jaučiuosi taip, lyg būčiau nematoma, lyg manęs iš viso nebūtų. Tik tamsa ir mintys. O jų daug. Mat mėgstu tiesiog sėdėti prie lango ir žiūrėti į priešais esantį daugiabutį. Dieną jis neįdomus. Užtat vakare stebiu, kuriame aukšte ir kuriame lange užsidegė šviesa – vadinasi, kažkas parėjo namo. Tada blyksteli šviesa kito aukšto lange, tada dar viename, ir dar… Kai kurie parėjusieji, uždegę šviesą, tą pačią akimirką užtraukia naktines užuolaidas, kai kurie – ne. Ypač tie, kurie gyvena aukštutiniuose aukštuose.
Stebiu šeimų gyvenimą, matau seną močiutę, pas kurią niekas neateina, jauną porą, kuri vos ne kasdien trenkia vienas kitam į ausį ir pykčio perkreiptais veidais kažką sako vienas kitam. Žodžių negirdžiu, matau tik veiksmus…
Ir taip kas vakarą. Sėdžiu ir paslapčia stebiu kitų žmonių gyvenimus. Būna, kad net savotiškai išgyvenu kartu su jais, kartais juokiuosi, kartais labai liūdžiu. Na, lyg melodramas vis žiūrėčiau…
Užtat savo gyvenimo neturiu…
Savo tėvų aš neprisimenu. Mane užaugino močiutė, bet ir ji mirė man vos šešiolikos metų sulaukus. Norėdama užsidirbti pragyvenimui, „ėjau per žmones“. Vasarą vieniems daržus nuravėdavau, kitiems šieną padėdavau sutvarkyti, treti paprašydavo su vaikais pabūti ir t. t. Žiemą eidavau senutėms malkų ir vandens prinešti, sniegą nukasti nuo pastatų stogų ir kt. Pati užsiaugindavau daržovių, taip ir pragyvendavau. (Tęsinys 21 01 16 laikraštyje)