Užgesusių žiburių tylėjimas

Genovaitė ŠNUROVA. Netrukus baigsis tas laikas, kai dienos metas labiau primena niūrią pavakarę, kai dėl rūkų ir darganos paties artimiausio kaimyno sodybą ne taip paprasta įžiūrėti, nors įsikniaubi į švarų lango stiklą, kai netgi vidurdienį elektros lemputės neužsidegęs gali nebent poterėlius kalbėti…
Žiburėlis languos – daug informacijos suteikiantis ženklas. Vadinasi, tame name dar yra kam nuspausti elektros jungtuką, yra kam užkurti krosnį, o iš kamino virstančiais dūmais siųsti žinutę kaimynui, kad viskas gerai.
Daug vėlyvo rudens vakarų važinėjome rajono keliais. Kai automobilio žibintai perskrodžia tamsos sieną, nesunku pastebėti, kad šitiek daug pakelės sodybų – be jokio žiburėlio languose. Nors ką kalbėti apie atskiras sodybas, viensėdžius, kai ir nedideli kaimeliai nerodo jokių gyvybės ženklų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir miesteliuose toli gražu ne visuose languose žiburėlių švieselės žybsi…
Gal ir gerai, kad diena ilgėja, kad šviesusis metas kaskart vis labiau nuskaidrina sielą, primena pavasario artėjimą, o kaimo keliukais važiuojantiems taip skaudžiai nenusmelkia širdies matant nebeįsižiebiančius žiburėlius pakelės sodybose. Gali pagalvoti, kad dar per šviesu, žmonės taupo elektrą, todėl šviesa užsižiebs tik gerokai vėliau… Tęsinys 2020 01 25