Vytautas Kazela
Seniai ruošiausi pasikalbėti su Utenos krašto patriotu Alvydu Malinausku. Kažkaip vis nepavykdavo. Vis kažkas sutrukdydavo. Tačiau po to, kai Vilniuje vienu mostelėjimu išnyko K. Škirpos alėja, kai, neišsisklaidžius nakties tamsumoms, nuplėšta atminimo lenta J. Noreikai, šio susitikimo atidėlioti jau nebegalėjau. Juolab kad A. Malinauskas visą šią vasarą praleido gimtinėje, Utenos rajone, Pabiržės kaime.
Nebuvome susitikę mažiausiai porą metų. Atvažiavęs į sodybą randu sėdintį neįgaliojo vežimėlyje ir kovojantį su sunkia liga, kuri išvargino kūną, tačiau nesugebėjo palaužti jo dvasios. Užbėgdamas už akių noriu pasakyti, kad per visą daugiau nei tris valandas trukusį pabendravimą neišgirdau nei vieno nusiskundimo, nei vienos dejonės. Nustebino vyro atmintis – apie savąjį kaimą jis galėjo kalbėti nesustodamas, berdamas datas ir pavardes.
„1796 metų bažnyčios sąrašuose šito kaimo nebuvo. Buvo kaimas Trimuni, dabartiniai Tirmūnai. Galima spėti iš pavadinimo pirmojo skiemens, kad kaimą sudarė trys kaimai – Tirmūnai, čia – Paberžynė, šalia Pagrundos kaimas. Labai domėjausi, ypač mokydamasis Leliūnų vidurinėje mokykloje, kaimo istorija. Viename žemėlapyje radau pažymėtus Paberžynės senkapius. Bandžiau klausinėti kaimo gyventojų, deja, niekas neprisiminė. Ėjau ir į Utenos kraštotyros muziejų aiškintis – niekas nieko nežino. Beieškodamas savojo kaimo kapinių suradau nežinomus, jokiuose šaltiniuose neminimus kapelius prie Ringio ežero. Žmonės pasakojo, kad šie kapeliai atsirado 1831 metais po sukilėlių susidūrimo su rusų kazokais.
Mano prosenelis Karolis buvo užkurys. Šeimoje gimė daug vaikų, daug jų būdami maži ir mirė. Kai mano seneliui Juozui sukako vieni, prosenelis pastatė kryžių. Tai buvo 1881 metai. Per ilgą laiką žinomo kryždirbio Antano Deveikio kryžius supuvo. Lygiai po 100 metų, remdamiesi nuotraukomis, mes jį atstatėm. Jo autorius Pranas Kaziūnas. Prosenelis Karolis čia pasistatė ir namą. Įdomu, kad tai buvo pirmasis namas su kaminu. Iš visų apylinkių ėjo žmonės žiūrėti ir juokėsi, kad Malinauskas orą šildo. Važiuodamas pro šalį pulkininkas Vladimiras Veriovkinas pamatė namą su kaminu ir užsuko susipažinti su šeimininku. Pasikalbėjęs su proseneliu jis pasiūlė jam tapti eiguliu ir prižiūrėti Gaspariškių ir aplinkinius miškus. Dirbdamas Karolis Malinauskas bendravo ir su dailininke Mariana Veriovkina. Yra rasti laiškai, kuriuose, rašytuose savo tėvui, Mariana apie jį užsimena.
Mano senelis Juozas buvo šviesus ir aktyvus žmogus. Šiuose kraštuose susikūrus pirmeivių organizacijai buvo išrinktas jos vadovu. Švietė jaunimą, iš lietuviškų knygų mokė vaikus. Tada lietuviškas raštas buvo draudžiamas, bet lietuviškos knygos per knygnešius pasiekdavo ir mūsų kraštus. Prosenelis Karolis miške, medžių drevėse, turėjo knygų slėptuves. 1917 m. Vilniuje buvo surengta konferencija apie tai, kokiu keliu eis Lietuva. Iš kiekvienos parapijos į šią konferenciją buvo išrinkta po žmogų. Vyžuonos išrinko Juozą Malinauską. Jis ir dalyvavo.
Konferencija išrinko signatarus, kurie ir pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Po Nepriklausomybės paskelbimo seneliui buvo pavesta kurti mokyklas. Įsteigė mokyklą Tirmūnuose. Beje, čia anksčiau jau veikė rusų mokykla, o antruoju jos mokytoju buvo Petras Tarasenka. Lietuviška mokykla Tirmūnuose pradėjo veikti 1919 metų gruodžio 3 dieną. Keletą metų jis čia mokytojavo, paskui, sumažėjus vaikų, ji buvo uždaryta, o senelis perkeltas į Anykščių rajoną. Paskui dirbo matininku.
Mūsų namuose pokario metais burdavosi jaunimas. Vyrai stengėsi išvengti armijos. Slapstėsi. Mano dėdę Stasį suėmė ir išvežė. Net ir jį išvežus, vis tiek jaunimas rinkdavosi pas mus. Dauguma vėliau tapo partizanais arba jų ryšininkais. Pasipriešinime dalyvavo ir kitas mano dėdė Vytautas. Mano tėvelis pasakojo, kad jų namuose nuolat būdavo okupantų kareivių, milicininkų. Partizanai mūsų namų vengdavo, nes suprato, kad čia gali patekti į pasalą“, – praeitį prisiminė A. Malinauskas ir pasakojo, kad pats jis su sovietiniu saugumu reikalų neturėjo, tik brolį buvo kartą pasikvietę. Bet mokydamasis Žemės ūkio akademijoje ir tarnaudamas armijoje suprato, kad visą laiką buvo stebimas.
Praėjus daugybei metų A. Malinausko pastangomis netoli Vyžuonų, Dvarašilio miške, buvo surasta ir pažymėta partizanų žūties vieta. Pastaraisiais metais jau kovodamas su sunkia liga jis surengė keletą Lietuvos savanorių ir Lietuvos partizanų paminėjimo renginių.
„Aš gyvendamas Kaune esu suorganizavęs įvairių akcijų, pėsčiųjų žygių. Pagalvojau, kodėl negaliu kažko panašaus suorganizuoti savo krašte, savo parapijoje. Nuo vaikystės žinojau istoriją, kaip partizanai iš Stabulunkių nešė vėliavą į Leliūnus. Neatnešė. Pakeliui buvo nužudyti ir išniekinti. Pagalvojau, kodėl negalime to žygio pakartoti? Jie neatnešė – mes atnešime. Sutariau su klebonu. Žygis vyko per Velykas. Mes nieko neprašėme, kad ateitų. Tik informavome. Visą vėliavos kelią nuėjo 45 žmonės, kiti su vaikais lydėjo automobiliais. Gausiai dalyvavo žuvusio partizano Valančiūno giminaičiai. Po šv. Mišių iškėlėme vėliavą, prisiminėm žuvusius.
Šiais metais Leliūnuose, Pakalniuose ir Burbiškyje paminėjome 1919 metais žuvusių savanorių atminimą. Iniciatyvą palaikė šitų parapijų klebonas. Ypač daug žmonių susirinko Pakalniuose. Noriu pasidžiaugti Pakalnių bendruomene ir aktyvia seniūnaite. Pastarasis mano organizuotas renginys įvyko Vyžuonose gegužės mėnesį. Paminėjome 5 žuvusių vyžuoniškių plechavičiukų atminimą. Privalome prisiminti žmones, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Privalome saugoti atmintį“, – kalbėjo A. Malinauskas.
Paklaustas, kaip vertina šių dienų įvykus Vilniuje, kai buvo pakeistas K. Škirpos alėjos pavadinimas į Trispalvės, naktį Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva nuplėšta atminimo lenta Generolui Vėtrai, A. Malinauskas sakė, kad jam baisu dėl tokių Vilniaus valdžios žingsnių. Padaryta didelė klaida. Blogiausia, kad politikai tokie trumparegiai. Negalima taip elgtis. Nejaugi bijome savo tautos? Reikėjo pakviesti į diskusiją bendruomenę, istorikus.
