Rasa MILERYTĖ
„Utenyje“ esame publikavę alkoholikų išpažinčių, tačiau tarytum užmiršome, kad vieno žmogaus priklausomybė paliečia ir kitus asmenis – šeimos narius, draugus, netgi bendradarbius. 41 metų Lina (vardas pakeistas) sutiko papasakoti, ką reiškia gyventi šalia alkoholiko. Moteris sako, kad ilgai gyveno bijodama, jog apie šeimos problemą sužinos aplinkiniai, slėpė viską net nuo artimiausių draugų, iš pradžių apskritai nepripažino, kad vyro polinkis išgerti – problema. Drąsos kalbėti, sakė ji, įgavo lankydama „Al-Anon“ – pagalbos sergančiųjų alkoholizmu artimiesiems – grupę.
Problemos išryškėjo ne iškart
Lina pasakojo, kad jos buvęs vyras nėra tipinis alkoholikas: nestovi, kaip dažnai įsivaizduojama, prie konteinerių, neprašo išmaldos, dirba, yra socialus, pasitikintis savimi žmogus, turintis įvairių pomėgių ir draugų. Pora draugauti pradėjo dar studijų laikais. Kai tuokėsi, tokios problemos kaip alkoholis jų gyvenime nebuvo.
„Dabar manau, kad jis tiesiog sugebėjo šią savo problemą nuslėpti. Tai neturėjo būti labai sunku, kai nesusitinki kiekvieną dieną, todėl jokių ženklų, kad jis galėtų būti priklausomas, nepastebėjau – turėjo gerus tėvus, sutarė su artimaisiais, buvo tvarkingas, atsakingas, rūpestingas“, – pamena moteris. Pasak jos, pradėjus gyventi santuokoje, problema išryškėjo ne iškart – sutuoktinis kartais išgerdavo su draugais savaitgaliais arba po darbo, ir nors neretai per tokius pasisėdėjimus padaugindavo, viskas atrodė normalu – kitą dieną gyvenimas tekėdavo įprasta srove.
Tik po ilgo laiko atsirado priežasčių nerimauti. „Dažnėjo tokie atsitikimai, kad iš vakaro prisigeria taip, jog ryte negali eiti į darbą. Tada skambina pranešti, kad sirguliuoja, gauna kelių dienų nedarbingumą, per laisvas dienas toliau geria, – prisimena pašnekovė. – Tikriausiai darbe galiausiai suprato, kokios tikrosios „ligos“ priežastys, nes po kurio laiko jį atleido.“ Ir štai tada, kaip sako Lina, prasidėjo tikrosios „linksmybės“: sutuoktinis lyg ir bandė ieškoti kito darbo, bet nesisekė, gerdavo beveik kas vakarą, neretai ir dienos metu, seko santaupos, Lina tapo vienintele šeimos maitintoja, dažnėjo barniai.
Ilgai nesiryžo skirtis
„Nežinojau, kur kreiptis pagalbos, ką daryti, galbūt trūko informacijos apie Anoniminių alkoholikų draugiją, o apie tokias grupes kaip „Al-Anon“ išvis kažin ar kas šnekėjo, – sako Lina, kai paklausiu, kodėl iškart neieškojo pagalbos. – Dabar manau, kad tikroji problema buvo mano baimės, patirtys iš vaikystės: tėvas buvo alkoholikas, motina su juo nesiskyrė ir mane mokė, kad moteris be vyro – tarsi ir ne moteris. Kai jau galiausiai, atrodo, rimtai pasiryždavau viską baigti, vyras labai gražiai atsiprašydavo, žadėdavo pasikeist, sakydavo, kad myli, ir aš atleisdavau. Tada galvojau, kad kaip per vieną dieną netapo alkoholiku, taip per vieną dieną netaps blaivininku, todėl reikia duoti laiko.“
Vyras iš tiesų pasikeitė: po nevykusių bandymų koduotis išvyko į Priklausomybės ligų centrą, paskui prisijungė prie Anoniminių alkoholikų draugijos, bet seniai prasidėjusios santuokos griūties tai nesustabdė. Po 12-os bendro gyvenimo metų Lina nusprendė skirtis: „Jis vėl buvo normalus, dirbo, nebegėrė, tik kartais būdavo atkryčių, bet aš nebebuvau normali – daug metų jaučiau gėdą ir baimę, kad kažkas sužinos, kas vyksta namuose, prisikaupė daug pykčio dėl visų jo žodžių, kaltinimų, kad nesuprantu jo. Bet išsiskyrėm ramiai.“
Gyvenimas šešėlyje
Lina sako, kad net po skyrybų ilgai gyveno tarsi buvusio vyro šešėlyje – pamiršo, kad turėtų rūpintis savimi, nes daug metų visą rūpestį ir jėgas atiduodavo jam. Teisdavo save už menkiausią klaidelę – atrodė, kad klysti galima tik buvusiam sutuoktiniui.
Svarbą asmeniniai poreikiai prarado dar gyvenant santuokoje. Linai, kaip ji pati pasakoja, prioritetais tapo ne pabendrauti su draugais, ne aplankyti artimuosius ar pasidaryti sau kokią nors pramogą, bet apsaugoti vyrą, kad niekas nesužinotų apie jo problemas. „O tuo pat metu reikėjo ir save apsaugoti. Mano aplinkoje alkoholikai buvo žmonės, kuriems niekas nerūpi, kurie nesirūpina asmenine higiena ir panašiai – taip dauguma įsivaizduoja. Jei būčiau kam nors pasakiusi apie mūsų situaciją, žinau, kad aplinkiniai į mane būtų pradėję žiūrėti visai kitaip. Kažin ar kas nors būtų supratęs, kad alkoholizmas yra sunki liga, – į tai buvo žiūrima kaip į apsileidimą. Ir pati taip žiūrėjau: kol asmeniškai su tuo nesusiduri, tol negali suprasti. Jei kas nors kviesdavo į šventę ir siūlydavo atsivesti vyrą, turėdavau atsisakyti kvietimo, bijodavau, kad vyras prisigers prie draugų, – sako pašnekovė pasidomėjus, kodėl niekam nepasakojo apie šeimos problemas. – Mano aplinkoje iš alkoholikų pasijuokdavo, nenorėjau, kad juoktųsi ir iš manęs.“
Išmoko priimti save
Pasak Linos, gyvenime neįmanoma išsiversti be etikečių: esi mama, žmona, dukra, draugė, darbuotoja… „Aš ilgai buvau alkoholiko žmona, – sako pašnekovė. – Tokia etiketė labai slėgė, vertė gūžtis, jei kalba pasisukdavo apie asmeninį gyvenimą. Bet dabar esu tiesiog moteris, laiminga moteris, išmokau nebetapatinti savęs su blogais dalykais.“
Išsilaisvinti Linai padėjo „Al-Anon“ grupė – tai vieta, kur panašių problemų turintys žmonės susirenka pasidalyti patirtimi, pasisemti vieni iš kitų vilties. Moteris pasakoja, kad ilgai jautėsi esanti atstumta, atsidūrusi už ribos, už kurios negalima atsiverti, nes rizikuosi – būti nesuprasta, atstumta, gal net pasmerkta.
„Kai viskas mūsų gyvenime gerai, noriai apie tai kalbam, bet kai nutinka nelaimė, užsisklendžiam. Iš vienos pusės, gal nenorėdami apsunkinti kitų, iš kitos – bijodami pasirodyti silpni. Anksčiau man labai keistai atrodydavo klausimai „kaip gyveni, kaip sekasi?“, galvodavau, kad klausiama iš mandagumo, o iš tiesų nerūpi, bet dabar sakau sau, kad jei žmogui nerūpėtų, jis neklaustų, ir klausiama atsakau taip, kaip yra. Jei pašnekovas nenorės to girdėti, kitą kartą tiesiog nebeklaus“, – svarsto moteris.
Lina pasakoja, kad iš pradžių „Al-Anon“ grupėje tylėjo, klausėsi kitų ir stebėjosi, kaip moterys gali taip atvirai pasakoti apie neigiamus dalykus – geriantį sutuoktinį, smurtą, nelaimingus vaikus, nepriteklių. Jai dar vaikystėje buvo įdiegta, kad panašūs dalykai – privataus gyvenimo paveikslai, kurių niekam nevalia rodyti. Bet kai galiausiai ryžosi prabilti, nebepajėgė sustoti – išpasakojo gyvenimą su menkiausiomis smulkmenomis: „Visko buvo tiek daug prisikaupę, ir kai išpasakojau, iškart palengvėjo. Labai patiko, kad niekas nepuolė dalyti patarimų, tik uždavė kelis klausimus.“
Grupėje Lina suprato, kad jos gyvenimas nėra išskirtinis, kad su panašiomis problemomis susiduria daug žmonių ir nereikia gėdytis apie tai kalbėti. Atvirkščiai – tik iškalbant susikaupusį skausmą galima pasveikti, išmokti nekaltinti savęs dėl kitų žmonių pasirinkimų ir viską priimti kaip pamokas.
„Al-Anon“ – stiprybė ir viltis alkoholikų artimiesiems
„Al-Anon“ – tai alkoholizmu sergančių artimųjų ir draugų bendrija. Kaip ir dauguma savipagalbos grupių, „Al-Anon“ bendrija nesusijusi su jokia sekta, religija, politiniu subjektu, organizacija ar institucija, nedalyvauja jokiose diskusijose, neremia, bet ir neatmeta visuomeninių procesų, nerenka narystės mokesčių. „Al-Anon“ – nepriklausoma, savanoriška pagalba remiama bendrija. „Al-Anon“ išsilaiko iš savanoriškų narių aukų, pinigai panaudojami literatūrai įsigyti, kitoms smulkioms išlaidoms padengti. Vienintelis grupės tikslas – padėti alkoholikų šeimoms.
Grupės nariai laikosi anonimiškumo principo ir saugo vieni kitų privatumą.
Susitikimų metu dalijamasi patirtimi, kalbamasi apie išgyvenimus, laikomasi susitarimo, kad niekas niekam nepatarinėja, tačiau, jei nori, galima užduoti klausimų. Grupėje vykdoma Dvylikos žingsnių programa, laikomasi Dvylikos tradicijų. Dalydamiesi panašiomis patirtimis žmonės įkvepia vieni kitiems vilties, drąsos ir paguodos.
Utenoje grupė renkasi kiekvieną šeštadienį 15 val. parapijos namuose, Aušros g. 78. Nauji nariai gali prisijungti bet kada, su grupe žmonių nesieja dalyvavimo susitikimuose pareiga – jei asmuo negali arba nebenori lankytis susitikimuose, neprivalo to daryti.
