Rasa MILERYTĖ
Utenos Dauniškio gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja daugiau nei 30 metų dirbanti Regina Kibickienė sako, kad šiandieninė mokykla – tai erdvė, kur tiek mokinys, tiek mokytojas gali visapusiškai tobulėti. Šiandieninė mokykla, pasak mokytojos, yra demokratiška, inovatyvi, sėkmės ir atradimų mokykla. Lituanistė, jaunystėje nesiejusi savo ateities su mokytojo profesija, šiandien džiaugiasi, kad likimas ją atvedė į mokyklą. Su mokytoja kalbėjomės apie tai, kas paskatino rinktis šį darbą, koks yra mokytojo santykis su mokiniais, kokia lietuvių kalbos ir literatūros pamokų prasmė.
Kada ir kaip supratote, kad mokytojystė – jūsų gyvenimo kelias? Ir kodėl būtent lietuvių kalba?
Negalėčiau teigti, kad vaikystėje žinojau, jog būsiu mokytoja. Lankiau kaimo pradinę mokyklą, kurioje visoms keturioms klasėms tada dėstė viena mokytoja. Ir, be abejo, ji mus, mergaites, žavėjo. Žavėjo paprasti dalykai – jos apranga, elgesys, kalba. Žavėjo tai, kad ji labai daug žino ir kad jai sekasi su visais bendrauti. Gal dėl to aš, kaip ir dauguma mergaičių, norėjau būti jos vietoje. Bet sąmoningai su mokykla, mokytojyste kaip profesija savo gyvenimo kelio nesiejau. Dauguma mergaičių tada svajojo būti gydytojomis, dainininkėmis, mokytojomis, dauguma berniukų – kosmonautais, policininkais, vairuotojais. Baigusi vidurinę irgi dar negalvojau, kad dirbsiu mokykloje. Netgi po studijų Vilniaus universitete galutinai nesuvokiau, kad kelionė į mokyklą liks visam gyvenimui. Supratimas, kad tikrai noriu mokyti kitus ir taip pat visą gyvenimą mokytis pati, atėjo per pirmąsias praktikas Vilniaus mokyklose. Patiko bendrauti su tuometiniais vaikais, nesitikėjau, kad jie tokie – tolerantiški, įdomūs, smalsūs, pagarbūs. Vilniaus universitetas neruošia pedagogų, net ir mano diplome nėra įrašyta mokytojo specialybės: esu filologė, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko. Kodėl lietuvių kalba ir literatūra? Vienuoliktoje klasėje per atvirų durų dieną nuvykau į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Ir būtent tada supratau, kad noriu čia studijuoti ir kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą. Tai turbūt nulėmė dėstytojai, kalbantys apie šią sritį. Tada išklausėm nemažai paskaitų, pamenu, taip susuko mums galveles, kad daugelis pradėjo svajoti apie studijas čia. Nesuklydau, kad tai pasirinkau. Besimokant Vilniaus universitete prasidėjo didžioji pažintis su literatūra. Patekau į visiškai naują pasaulį. Man tai buvo meno šventovė, kuri atvėrė akiratį.
Tęsinį skaitykite 2021 03 13 „Utenyje“
