Rasa MILERYTĖ
Vytautas Račickas – vienas mylimiausių vaikų rašytojų, jo knygos nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus, ne viena knyga yra apdovanota Metų knygos rinkimuose, o su tokiomis jo knygomis kaip „Šlepetė“ ir „Zuika Padūkėlis“ auga ištisos kartos.
Savo knygose V. Račickas kreipia žvilgsnį į vaikų socialines problemas, santykius su tėvais, mokytojais, žadina tautiškumo, pilietinės atsakomybės jausmus. Žaismingu stiliumi parašytuose pasakojimuose netrūksta humoro, kuris patinka ir mažam, ir dideliam. Viena iš naujausių autoriaus knygų – „Mergaitė ir garsiai kalbantis miestas“ – kaip rašoma knygos anotacijoje, yra apie šurmuliuojantį miestą, klausančią širdį ir dar kai ką. Tai istorija apie mergaitę, kuri moka klausyti ir girdėti. Kuriai nepatinka miesto triukšmas, kurią šildo švelnus prisilietimas prie gamtos. Pasakos-nepasakos, kaip įvardija autorius, centre – septynerių metų mergaitė, kuri dėl savo mąslaus žvilgsnio atrodo vyresnė. Iš pirmųjų sakinių sužinome, kad tai labai jautri ir subtili mergaitė – ją gąsdina net mokyklos skambučio garsas. Knygoje išryškinamas konfliktas tarp tylos ir triukšmo. Tyla čia – saugi erdvė, tačiau beveik visas pasaulis užgožtas triukšmo: triukšmą skleidžia mokyklos skambutis, namai, bažnyčios, gatvės, automobiliai, troleibusai ir, žinoma, žmonės. Mergaitei paskirtas stebėtojos vaidmuo: ji eina per miestą ir mato, kokia išbalansuota aplinka. „Mergaitė ir garsiai kalbantis miestas“ – itin jautri knyga, tokia, kokios pastaraisiais metais V. Račickui nebūdingos. Paskutinėse autoriaus knygose, be abejo, matyti talentas, tačiau ne vienoje jų balansuojama ties vulgarumo riba. Tai yra dalykai, kurie gali prajuokinti mažąjį skaitytoją, tačiau rašytojai neturėtų pataikauti auditorijai. Vaikų literatūros autoriai turėtų ugdyti skaitytojus, pristatyti jiems ne tik įdomias, bet ir literatūrine prasme nepriekaištingas knygas. „Mergaitė ir garsiai kalbantis miestas“ parodo, kad, norint pritraukti skaitytoją, nebūtina nusileisti iki buitinės kalbėsenos. Kodėl sakau, kad ši knyga jautri? Kaip jau minėta, autoriui rūpi vaikų išgyvenimai, psichologinė būsena, socialinės problemos ir santykiai su tėvais. Pasakoje-nepasakoje matome mergaitę, kuri šeimoje nepatiria žmogiškosios šilumos. Tai parodoma labai subtiliai, vos keliais trumpais sakiniais: „Mergaitei irgi patikdavo vaikščioti po miestą. Namo ji neskubėdavo“, „Eidama gatve tolyn, mergaitė prisiminė, kad ir anksčiau yra mačiusi visokių nemalonių dalykų“, „Kur buvai? – mama nė nepažvelgė mergaitei į akis. – Vakaras! Vėl po miestą valkiojaisi?“ Rašytojas nemoralizuoja ir nemoko, kaip reikėtų bendrauti su vaikais, tačiau pasirinktos metaforos aiškiai rodo, kad autorius – vaiko pusėje. Kas nutinka, kai tėvai nerodo šilumos vaikams, labai aiškiai parodoma vaizdelyje, kurį mergaitė išvysta mieste: „Mama vedė už rankos vaiką. <…> Toji mama tikriausiai labai skubėjo. Arba buvo pamiršusi, kad eina ne viena. Žirgliavo dideliais žingsniais. Vaiko žingsneliai maži. Jis nespėjo eiti, todėl visą laiką bėgo, net nežiūrėdamas į kelią. <…> O skubanti mama jį barė. <…> Kuo garsiau kalbėjo motina, tuo labiau verkė vaikas. O judviejų širdys ritosi jiems iš paskos kaip du apvalūs pagrandukai.“ Dar vienas konfliktas, kurį matome knygoje – tarp miesto ir gamtos. Miestas yra kakofoniškas, o nuklydusi į parką mergaitė randa ramybę. Čia ji bendrauja su mikropasaulio gyventojais ir jaučiasi saugi. Gamtoje mergaitė patiria tai, ko trūksta mieste ir namuose. Čia ji randa draugus, dėmesį ir meilę ir šiuos dalykus spinduliuoja pati. Jei vos grįžusi namo turi rankomis užsidengti ausis, kad negirdėtų nemeilės skleidžiamo triukšmo, tai gamtoje mergaitė pražysta ir su malonumu klausosi jos garsų. Knyga „Mergaitė ir garsiai kalbantis miestas“ – nedidelės apimties, didelę knygos dalį sudaro Rūtos Baltakienės iliustracijos. Bet tam, kad sukurtum vertę, nereikia daug žodžių. Ši knyga savo turiniu svaresnė už daugelį iš keliasdešimt puslapių sudarytų knygų.
