Vytautas Kazela
Rusijos propagandos tikslas – įtikinti pasaulį, kad tokia valstybė kaip Ukraina atsirado visai neseniai, tik dvidešimtajame amžiuje. Tariamai Ukraina, kaip savarankiška valstybė, atsirado tik dėl Rusijos vadovų geraširdiškumo ir malonės. O iš tikrųjų Ukraina turi ilgą ir didingą istoriją, kuri gal daugiau susijusi su Lietuva, o ne su Rusija. Mūsų rajone šiuo metu prieglobstį rado daugiau nei tūkstantis Ukrainos piliečių. Tai ne vien tik karo pabėgėliai. Jau prieš dešimt metų ukrainiečiai, ieškodami geresnio uždarbio, pradėjo važiuoti į Uteną. Daug ukrainiečių įdarbino „Biovela-Utenos mėsa“ bei pervežimų įmonės. Nemažai ukrainiečių studentų studijuoja Utenos kolegijoje. 2022 metais Rusijai užpuolus Ukrainą Utenoje dirbantys ukrainiečiai atsivežė savo šeimas. Lietuva, taigi ir Utena, geranoriškai ištiesė pagalbos ranką kovojančios Ukrainos žmonėms. Uteniškiai taip pat atvėrė savo namų duris karo pabėgėliams. Neabejotina, kad didžioji jų dalis pasibaigus karui grįš į savo tėvynę. Kiti sukurs šeimas ir liks gyventi Lietuvoje, todėl mums svarbu žinoti Ukrainos istoriją, kultūrą ir paveldą, geriau pažinti šią tautą. Rengdami šią publikaciją naudojomės „Visuotine lietuvių enciklopedija“ ir kitais šaltiniais.
Ukraina nuo seniausių
laikų iki Abiejų Tautų
Respublikos padalijimo
Pirmieji sėslūs dabartinės Ukrainos gyventojai buvo Dniepro dešiniajame krante gyvenantys virvelinės keramikos kultūros (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų) žmonės, laikomi germanų, baltų ir slavų protėviais. 5 a. prieš Kristų Juodosios jūros šiaurės pakrantėje susikūrė Bosporas, Olbija ir kiti graikų poliai – seniausios valstybės dabartinės Ukrainos teritorijoje. 8–9 a. susidarė rytų slavų genčių – dulebų, polianų, severianų, tivercų, uličių – sąjungos. Susidūrusios su neslaviškais etnosais – dakais, skitais, sarmatais, gotais ir kitais – asimiliavosi.
9–12 a. Ukrainos teritorijoje gyvenančių genčių junginiai sukūrė ankstyvąją feodalinę valstybę Kijevo Rusią, gana amorfišką politinį darinį, kurio gyventojai pripažino Kijevo kunigaikščio valdžią. Vėliau ši valstybė suskilo į keliolika savarankiškų kunigaikštysčių, tarp kurių svarbiausios buvo Kijevo, Černigovo, Perejaslavo, Haličo kunigaikštystės. Užkarpatės Rusią 11 a. užvaldė Vengrija. Ukrainos vardas metraščiuose pradėtas minėti 12 a., oficialioje raštvedyboje – 16 a. 1239–1241 m. didžioji Ukrainos teritorijos dalis užkariauta mongolų, gyventojai buvo priversti jiems mokėti duoklę. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos į Rytus 14–15 a. Ukrainos vakarinės teritorijos visiškai ar iš dalies išsilaisvino iš mongolų valdžios.
1340 m. prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungta Voluinė, po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pergalės prie Mėlynųjų Vandenų (1363) – Kijevo, Černigovo, Perejaslavo žemės. Dalis teritorijų buvo prijungta prie Lenkijos. Vietos kunigaikščiai ir bajorai išsaugojo savo statusą, miestams suteikta Magdeburgo teisė. Lietuvos valdovai, siekdami didesnės politinės įtakos, skaidė Ukrainos teritorinius vienetus, keitė vietos kunigaikščius savo vietininkais, siekė įsteigti nuo Maskvos nepriklausomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropoliją. Ukrainos pietuose 16 a. susidarė Krymo chanatas.
Po 1569 m. Liublino unijos Ukraina tapo Lenkijos dalimi, paspartėjo jos lenkėjimas ir katalikėjimas. 15–16 a. formavosi ukrainiečių tauta. Žemės ūkyje įsivyravo trilaukio sistema, buvo įdirbami nauji žemės plotai, klostėsi kazokų sluoksnis, 16 a. susiformavo Zaporožės Sečė – kazokų administracinis centras. Kazokai daug prisidėjo gindami Ukrainą nuo turkų ir totorių, ne kartą maištavo prieš Lenkijos valdžią. Nuo 15 a. pabaigos stiprėjanti Maskvos valstybė aktyviai kišosi į Ukrainos reikalus siekdama prisijungti jos teritoriją, naudojosi kazokais kaip destabilizuojančiu veiksniu. Po 1648–1654 m. Ukrainos kazokų sukilimo ir 1656–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karo pagal Andrusovo paliaubas Kairiakrantė Ukraina su Kijevu prijungta prie Rusijos. Dešiniakrantė Ukraina liko Abiejų Tautų Respublikai.
Kairiakrantėje Ukrainoje 17 a. antroje pusėje–18 a. pradžioje įsitvirtino baudžiava, reglamentuotos luomų privilegijos. Kazokai dalyvavo Rusijos kariuomenės Krymo (1687, 1689) ir Azovo (1695–1696) žygiuose. Per Šiaurės karą dalis Zaporožės kazokų diduomenės, vadovaujamos etmono I. Mazepos, siekdama suvienyti Ukrainą, 1708 m. stojo į Švedijos pusę ir dalyvavo Poltavos mūšyje.
Po antrojo ir trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų visa Dešiniakrantė Ukraina ir Voluinė prijungta prie Rusijos imperijos.
Ukrainiečių tautinis atgimimas 19 a. reiškėsi daugiausia kaip kultūrinis sąjūdis, T. Ševčenka ir kiti autoriai savo kūriniuose idealizavo praeitį, kūrė Ukrainos, laisvos ir demokratinės valstybės, įvaizdį. 19 a. antroje pusėje daugelyje Ukrainos miestų pusiau legaliai veikė kultūrinės švietėjiškos organizacijos – hramados, iš jų svarbiausia buvo Kijevo hramada, vadovaujama M. Drahomanovo; jis iškėlė Rusijos imperijos transformavimosi į federacinę valstybę, kurioje būtų garantuotos ukrainiečių teisės, idėją.
Kovos dėl
nepriklausomybės
Po Vasario revoliucijos (1917) Kijeve, Charkove ir kituose miestuose kilo daugiatūkstantiniai streikai. Ukrainoje, kaip ir Rusijoje, įsitvirtino dvivaldystė. Laikinąją vyriausybę palaikė tarybose daugumą sudarantys menševikai ir eserai bei 1917 m. Kijeve sudaryta Centrinė Rada. Ji formavo ukrainiečių karinius dalinius, skleidė Ukrainos autonomijos idėją, tų pačių metų lapkričio 20 d. paskelbė Ukrainos Liaudies Respubliką, save – jos vyriausybe. Po Spalio perversmo (1917) Doneco anglių baseine ir Pietvakarių fronto ruože sovietų valdžia įsitvirtino be kovos, kitur bolševikai susidūrė su Centrinės Rados ir įtakos dar nepraradusios Laikinosios vyriausybės pajėgomis.
Po 1917 m. lapkričio 11–13 d. vykusių atkaklių mūšių bolševikai nugalėjo Laikinosios vyriausybės pajėgas. Centrinė Rada 1918 m. sausio 22 d. paskelbė Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybę, bet vasario 8-ąją buvo priversta palikti Kijevą – Sovietų Rusijos padedami Ukrainos bolševikai įtvirtino sovietų valdžią didžiojoje Ukrainos dalyje (dar 1917 m. 12 mėn. 24–25 d. Charkove Ukrainos tarybų I suvažiavimas paskelbė Ukrainą sovietine respublika).
Jau 1917 m. vasario 9 d. Centrinės Rados atstovai sudarė taiką su Ukrainos Liaudies Respubliką pripažinusiomis Vokietija ir Austrija–Vengrija. Pagal Bresto taiką (1918 m. Ukrainos Liaudies Respubliką pripažino ir Sovietų Rusija) Vokietijos kariuomenė iki 1918 m. balandžio mėnesio užėmė Kijevą, Černigovą, Poltavą, Simferopolį, Charkovą.
1918 m. balandžio 29 d. Vokietijos remiamas Centrinės Rados ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis atamanas P. Skoropadskis įkūrė Ukrainos Valstybę, tą pačią dieną jis buvo paskelbtas Ukrainos etmonu. 1918 m. Vokietijos kariuomenę išvedus iš Ukrainos valdžioje įsitvirtino S. Petliuros vadovaujama Ukrainos direktorija. 1919 m. sausio–vasario mėnesiais bolševikai išstūmė S. Petliuros kariuomenę iš pagrindinių miestų, 1919 m. vasario mėnesį užėmė Kijevą, 1919 m. balandį – Odesą, Simferopolį. 1919 m. vasarą didumą Ukrainos užėmė A. Denikino vadovaujami baltagvardiečiai, 1919 m. pabaigoje–1920 m. pradžioje Raudonoji armija juos išstūmė iš Ukrainos. Po Lenkijos–Sovietų Rusijos karo (S. Petliura sudarė sąjungą su Lenkija ir dalyvavo J. Piłsudskio žygyje į Kijevą) 1921 m. pasirašius Rygos taiką Galicija ir dalis Voluinės atiteko Lenkijai. 1920 m. rudenį iš Krymo išstumtos P. Vrangelio baltagvardiečių pajėgos.
Sovietų Sąjungoje
Pilietiniam karui pasibaigus Sovietų Rusijos kontroliuojamoje Ukrainos rytinėje dalyje buvo nacionalizuota pramonės įmonės, bankai, transportas, dvarininkų žemė. Naujoji ekonominė politika padėjo atkurti karo sugriautą Ukrainos ekonomiką. Pirmaisiais sovietų valdžios metais vykdant vadinamąją ukrainizaciją įsteigta ukrainiečių mokyklų, leista daugiau ukrainiečių spaudos. 1922 m. Ukraina buvo SSRS viena įkūrėjų, tapo jos sąjungine sovietų respublika.
Ukrainoje, kaip ir visoje SSRS, vykdytos kolektyvizacijos svarbiausias tikslas buvo gauti grūdų miestams ir eksportui, gautas lėšas panaudoti sunkiosios, daugiausia karinės, pramonės plėtotei. Iki 1931 m. rudens sukolektyvinta 68 proc. valstiečių ūkių (72 proc. ariamųjų plotų), daugiau kaip 300 000 pasiturinčių valstiečių ištremta iš Ukrainos, bet dėl kolūkių administravimo patirties stokos ir valstiečių aktyvaus priešinimosi laukiamų rezultatų žemės ūkio kolektyvizacija nedavė. Dėl prievartinės žemės ūkio produktų konfiskacijos ir 1932 m. šalį ištikusios sausros bei nederliaus prasidėjo visuotinis badas; remiantis įvairiais duomenimis, iš bado mirė 3–10 mln. žmonių (ši SSRS valdžios politika, kai kurių nuomone, sąmoninga, neretai prilyginama ukrainiečių tautos genocidui; Golodomor).
Antrasis pasaulinis karas ir pokario sovietinis laikotarpis Molotovo–Ribentropo paktu (1939-08-23) Ukrainos vakarinė dalis buvo priskirta SSRS interesų sferai. Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, SSRS 1939 m. rugsėjo mėnesį prijungė Vakarų Ukrainą, 1940 m. birželio mėnesį – Šiaurės Bukoviną ir ukrainiečių gyvenamą Besarabijos dalį. Per SSRS–Vokietijos karą visa Ukrainos teritorija okupuota Vokietijos kariuomenės. Apie 550 Ukrainos pramonės įmonių ir 3,5 mln. žmonių evakuota į SSRS gilumą. Mėginimai Vokietijai padedant sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę nesulaukė okupacinės valdžios pritarimo. S. Bandera, A. Melnykas ir kiti nepriklausomybės šalininkai vokiečių buvo įkalinti. Tarp Bugo ir Dniestro sukurta Rumunijos valdoma Transdniestrijos gubernatorija, dalis Ukrainos vakarinių teritorijų, tokių kaip Galicijos distriktas, perduota lenkų žemių Generalinei gubernijai, kita Ukrainos teritorija sudarė Ukrainos reichskomisariatą. Vokiečių okupacijos metais žuvo 5 milijonai ukrainiečių, 2 milijonai išvežta darbams į Vokietiją. S. Banderos šalininkai 1942 m. spalį įkūrė Ukrainos sukilėlių armiją. Veikdama daugiausia Voluinėje ir Rytų Galicijoje ji kovojo su prosovietiniais partizanais, lenkų Armija Krajova, nuo 1943 m. vasario – ir su vokiečių okupantais; 1944 m. rudenį SSRS atkariavus visą Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos teritoriją ir prisijungus Užkarpatės Ukrainą, armija iki 1949 m. (kai kur – iki 1954 m.) priešinosi Ukrainos resovietizacijai. Po karo atkurta Ukrainos ekonominė infrastruktūra. 1954 m. vasario mėnesį Ukrainai perduotas Krymas. Vėlesniais dešimtmečiais Ukraina plėtota kaip reikšminga SSRS energetikos, metalurgijos ir mašinų gamybos bazė. 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje „Chruščiovo atšilimas“ Ukrainoje reiškėsi kaip kultūrinis sąjūdis, kurio atstovai vėliau, sąstingio metais, tapo disidentais.
Nepriklausomybė
SSRS prasidėjus pertvarkai, liberalėjant komunistiniam režimui stiprėjo ir Ukrainos visuomenės demokratijos ir nepriklausomybės siekiai (1989 m.vasario mėnesį susikūrė Ukrainos persitvarkymo sąjūdis). 1990 m. įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Ukrainos parlamentą – Aukščiausiąją Radą, ji 1991 m. rugpjūčio 24 d. paskelbė Ukrainos nepriklausomybę. 1991 m. gruodį Ukraina buvo viena Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų. 1991 m. gruodį pirmuoju Ukrainos prezidentu išrinktas L. Kravčukas.
Perėjimas prie rinkos ekonomikos sukėlė socialinę ekonominę ir politinę krizę; 1994 m. įvyko pirmalaikiai prezidento ir parlamento rinkimai, juos laimėjo Ukrainos komunistų partija, prezidentu išrinktas L. Kučma (1999 m. perrinktas). 1996 m. Konstitucija įtvirtino šalyje demokratinės santvarkos principus, iš Ukrainos teritorijos buvo išgabenta branduolinė ginkluotė. 1998 m. parlamento rinkimus vėl laimėjo komunistai, bet turėtą įtaką prarado. 1999 m. ministru pirmininku tapo reformatoriumi laikomas V. Juščenka. Įvedus nacionalinę valiutą griviną stabilizavosi finansų sistema, įvykdytos svarbios parlamento struktūros ir ekonomikos reformos, pasiekta tam tikro ekonomikos augimo.
2000-ųjų pabaigoje nužudžius opozicijos žurnalistą G. Gongadzę kilo politinė krizė. V. Juščenkos vyriausybė 2001 m. gegužės mėnesį atsistatydino. Opozicinis V. Juščenkos blokas „Mūsų Ukraina“ laimėjo 2002 m. rinkimus, bet vyriausybės nesuformavo. Valdant V. Janukovyčiaus vyriausybei ekonomikos rodikliai gerėjo (vidutiniškai 7 proc. kasmet), bet iš to pelnėsi pirmiausia valdančioji oligarchų grupuotė, be to, V. Janukovyčiaus pastangos kuo skubiau įsilieti į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ekonominę erdvę daugelio buvo vertinamos kaip nepriklausomybės atsisakymas.
Per 2004 m. prezidento rinkimus antro turo nugalėtoju paskelbtas V. Janukovyčius. Kitą dieną kilo masiniai gyventojų protestai – Centrinė rinkimų komisija apkaltinta rinkimų rezultatų klastojimu. Protestuotojai (apie 500 000 žmonių) reikalavo prezidentu pripažinti V. Juščenką. Jis, žlugus deryboms su L. Kučma, paragino savo šalininkus pradėti masinius streikus, lapkričio 27 d. Aukščiausiasis Teismas anuliavo 2004 m. lapkričio mėnesio rinkimų rezultatus. Pakartotinius rinkimus 2004 m. gruodį laimėjo V. Juščenka – šie įvykiai pavadinti Oranžine revoliucija.
Iki 2010 m. Ukraina laikėsi provakarietiškos orientacijos, deklaruotas jos siekis tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Stambiojo kapitalo interesus tenkinusio V. Juščenkos valdymą temdė vidaus nesutarimai dėl ekonominės strategijos su J. Tymošenkos vyriausybe (atstatydinta 2005 m.) bei konfliktas su Rusijos bendrove „Gazprom“ dėl dujų tiekimo sąlygų.
2010 m. vasario mėnesį prezidento rinkimus laimėjo V. Janukovyčius. Jis ėmė laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų: laikėsi anksčiau skelbtos eurointegracijos strategijos, bet atsisakė stoti į NATO.
2013 m. V. Janukovyčius Vilniuje (Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Vadovų Tarybai) atsisakė pasirašyti su Europos Sąjunga Asociacijos sutartį. Kijeve kilo demonstracijos ir neramumai, nukreipti prieš Ukrainos prezidentą. 2013 m. lapkričio 30 d. prieš taikius demonstrantus panaudojus specialiąsias milicijos pajėgas „Berkut“ nepasitenkinimo mitingai išplito po visą šalį (Maidano revoliucija).
V. Janukovyčius pasiprašė prieglobsčio Rusijoje. Ukrainos Aukščiausioji Taryba 2014 m. vasario 22 d. prezidentą V. Janukovyčių pašalino iš pareigų. 2014 m. vasario 23 d. laikinuoju šalies prezidentu išrinktas parlamento pirmininkas O. Turčynovas, ministru pirmininku paskirtas A. Jaceniukas.
Vėl karas su Rusija
2014 m. kovo 18 d. Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą; Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šį įvykį įvertino kaip neteisėtą aktą, o Ukraina įvardijo okupacija. 2014 m. prasidėjo Rusijos remiamas hibridinis karas prieš Ukrainą (Donbaso karas). Prorusiški separatistai sukūrė Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas, kurios 2014 m. gegužes 24 d. susijungė į Novorosijos Federaciją.
Tarptautinė bendruomenė šio darinio nepripažino. 2014 m. birželio mėnesį Ukrainos prezidentu išrinktas P. Porošenka. 2014 m. birželio 27 d. jis pasirašė Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. 2014 m. spalio mėnesį parlamento rinkimus laimėjo proeuropietiškas Liaudies frontas ir P. Porošenkos blokas. Karo veiksmai prieš Rusijos remiamus Rytų Ukrainos separatistus tęsėsi.
2019 m. Ukrainos prezidentu išrinktas politinės patirties neturintis aktorius V. Zelenskis (antrame ture surinko 73 proc., jo varžovas P. Porošenka – 24 proc. balsų). 2019 m. gegužės 23 d. įsigaliojo naujojo prezidento įsakas pirma laiko nutraukti Ukrainos parlamento įgaliojimus. 2019 m. liepos 21 d. pirmalaikius parlamento rinkimus laimėjo V. Zelenskio partija „Tautos tarnas“ („Sluha narodu“), kuri surinko 43,16 proc. balsų; prorusiškas aljansas „Opozicijos platforma – Už gyvybę“ surinko 13,05 proc. balsų.
Jau nuo 2021 m. pavasario Rusija stiprino savo karines pajėgas prie sienos su Ukraina (manoma, kad 2022 m. pradžioje jas sudarė apie 150 000 karių). 2022 m. vasario 21 d. Rusija oficialiai pripažino atsiskyrusias Donecko ir Luhansko Respublikas suvereniomis valstybėmis, nepriklausomomis nuo Ukrainos.
Rusijos prezidentas V. Putinas įsakė Rusijos pajėgoms įžengti į Donecko ir Luhansko Respublikas, pavadindamas šiuos veiksmus taikos palaikymo misija. 2022 m. vasario 24 d. ankstų rytą Rusijos kariuomenė plačiu frontu įsiveržė į Ukrainą, pradėdama, pasak V. Putino, specialią karinę operaciją, skirtą Ukrainai demilitarizuoti ir denacifikuoti, raketomis atakavo oro uostus ir karinius objektus Kijeve, Charkove ir kituose miestuose.
Tačiau Ukrainai pavyko apginti Kijevą ir sustabdyti okupacinę kariuomenę, o 2022 m. pabaigoje pereiti į kontrpuolimą ir pradėti savo teritorijų išlaisvinimą.
