Rasa MILERYTĖ
Būti arti vaiko, gyventi jo rūpesčiais, justi jo problemas ir džiaugsmus – esminiai kriterijai, kuriuos galima įskaityti Vytauto Račicko kūryboje, dėl kurių jo kūryba daugelį metų yra mėgstama skaitytojų ir pripažįstama tarp skirtingų kartų. Neseniai vienu mylimiausių vaikų rašytojų laikomas autorius atšventė 70-ies metų jubiliejų. Pokalbyje Vytautas Račickas prisimena savo pirmąsias skaitytas knygas, pasakoja, kaip gimsta jo personažai, dalijasi mintimis apie šiuolaikinius vaikus ir vaikų literatūrą.
Vytautai, ar pamenate savo pirmąsias skaitymo patirtis? Kokios knygos Jus augino?
Pirma perskaityta knyga – Maironio poemėlė „Jūratė ir Kastytis“. Tada buvau pirmokėlis. Dar skaičiau arba man kas skaitė pasaką „Katinėlis ir gaidelis“. (Vėliau mama man ne kartą yra priminusi, kad ilgą laiką, vaikščiodamas kieme ar šiaip ką veikdamas, dainuodavau katinėlio dainelę: „Pono dvarą versiu, girneles vaduosiu…“) Daugiau knygų atradau Leliūnų vidurinės bibliotekoje, kai buvau antrokas. Ir labiausiai patiko būtent pasakos. O į atmintį įstrigusi ne viena mūsų kartos vaikystės knyga. Tai K. Kolodžio „Čipolino nuotykiai“, K. Kubilinsko eiliuotos poemėlės bei eilėraščiai, D. Defo „Robinzono Kruzo nuotykiai“, Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, E. Knaito „Lesė grįžta“, P. Cvirkos „Rainiukai“, Vyt. Petkevičiaus „Sieksnis Sprindžio vaikas“, K. Sajos „Klumpės“. Vėliau – T. Main Rido, K. Majaus, Ž. Verno, A. Diuma romanai. Dar vėliau – E. Hemingvėjus, E. M. Remarkas, Konan Doilis, Edgaras Po. Na ir tai, ką reikėjo skaityti pagal mokyklos programą.
O kada ir kokiomis aplinkybėmis pajutote, kad norite, galite pats rašyti knygas?
Kai baigęs Utenos 2-ąją vidurinę, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos (mokytojo Rapolo Šaltenio paskatintas), be abejo, žinojau, kad būsiu rašytojas. Pirmą knygą parašiau jau baigęs studijas. Dirbau tada mokytojų laikraštyje. Redakcija buvo antrame aukšte, o pirmajame – biblioteka. Dažnai į ją užeidavau. Sykį aptikau „Genio“ – mūsų visų vaikystės žurnalo – komplektą. Pradėjau vartyti, skaitinėti jame publikuotus K. Maruko, J. Dautarto, J. Dovydaičio, K. Sajos, Vyt. Petkevičiaus, Vyt. Žilinskaitės, A. Zurbos ir kitų tuomet vaikams rašiusių autorių apsakymus. Ir pagalvojau, kad ir aš galėčiau taip, o gal ir gražiau, parašyti. Netrukus sukūriau nedidelį apsakymėlį apie karvę, vardu Margutė. Ir nunešiau į „Genio“ redakciją. Po kurio laiko rašytojas K. Marukas man paskambino, pasakė, kad spausdins, ir patikino, jog ateityje vaikams parašysiu daug knygų. Pirmoji Jūsų knyga buvo skirta suaugusiems.
Kuo Jus patraukė rašymas vaikams?
Vaikams rašyti man patinka, smagu. Ir, atrodo, sekasi. Užtenka prisiminti arba sugalvoti kokį vaikystės įvykį ar nuotykį, ir niežti nagus istoriją megzti. Be to, penketą metų dirbau „Lietuvos pionieriuje“ – to meto vaikų laikraštyje. Rašiau vaikams ir apie vaikus. Užsiimti kūryba labai skatino ir laikraščio redaktorė Leonora Šileikaitė. Per gamybinius pasitarimus kalbėdavom ne tik apie laikraščio reikalus, bet ir apie vaikų literatūrą. Vieningai sutardavom, kad vaikams reikia rašyti žaismingai, su humoru, tačiau nevengiant rodyti vaikų problemų. Apysaka „Zuika Padūkėlis“ – savotiškas mano žurnalistinio darbo „Lietuvos pionieriuje“ kūrybinis rezultatas. Toje knygoje – ne vienas įspūdis, kurį parsivežiau iš tarnybinės komandiruotės. Paskui bene keliolika metų paaukota tam pačiam „Geniui“ – iš pradžių dirbau prozos redaktoriumi, paskui vyriausiuoju. Taigi vaikų periodinė spauda, ko gero, ir „padarė“ mane vaikų rašytoju. Mat antroji ir visos kitos mano knygos jau adresuotos vaikams arba jaunimui. Dabar yra įvairių konkursų, suteikiančių galimybę išleisti knygą, galima gauti Kultūros tarybos finansavimą. O kaip buvo anuomet, kai pradėjote rašyti? Anuomet buvo vienintelė „Vagos“ leidykla, daug redaktorių bei cenzorių. Knygą išleisti pretendavo šimtai autorių. Eilėje tekdavo kaip prie majonezo ar žirnelių gastronome stovėti. Be eilės tik mieželaičius ir baltušius leisdavo. Vis dėlto aš savo eilės sulaukiau. O kai tapau vaikų autoriumi, kiek palengvėjo, nes jaunieji buvo toleruojami, visaip skatinami. Atsirado ir vaikų bei jaunimo leidykla „Vyturys“, bet po kurio laiko sunyko. Šiandien esate tituluojamas vienu mylimiausių vaikų rašytojų. Ar lengva buvo pelnyti jų palankumą? Pelnyti kažkokį palankumą visai nesistengiau. Kai kurios mano knygos linksmos, o humoras vaikams patinka. Kiti kūriniai liudija ir skaudžius mūsų gyvenimo dalykus. Tuos skaudulius vaikai irgi supranta, jautriai juos išgyvena. Mano proza yra realistinė ir, sakyčiau, labai paprasta. Todėl vaikams nekyla jokių teksto suvokimo problemų. Skaitydami mano knygas, jie tarsi atpažįsta save. Gal todėl ir aš kaip autorius jiems esu savas. O koks pats vaikas buvote?
Kokioje aplinkoje augote, kokius žaidimus žaidėte, kokius darbus dirbote?
Esu kaimo vaikas. Moku beveik visus ūkio darbus. Moku arti, ravėti, blynus kepti, karvutę pamelžti, galbūt pavyktų net kiaulį išravidavoti. Ne kartą mačiau tėvą tai darant. Esant dideliam reikalui, gal net arklį pakaustyčiau. Tai čia apie ūkio darbus. O žaidimai buvo labai paprasti, bet dabartiniams vaikams, ko gero, nesuprantami: čižikas, pleikos, kerepėtas, slėpynės. Vakarais kartais žiedą dalindavom, šaškėm žaisdavom. Vasarą, žinoma, žaisdavom futbolą, į krepšį kamuolį mėtydavom. Mokykloje pirmūnas nebuvau, bet noriai visur dalyvaudavau. Vaidinau, deklamavau eilėraščius, net chore dainavau. Mokytojai mane mylėjo.
Ar dabartiniai vaikai labai skiriasi nuo Jūsų kartos vaikų?
Dabartiniai vaikai labiau viskuo aprūpinti, tačiau, deja deja, mažiau darbštūs, mažiau atsakingi. Retas kuris kokį žaidimą pats pasidaryti sugebėtų. Ir prie darbo neskuba. Jie nori, kad viskas būtų paduota, nupirkta. Ir ne kada nors, o dabar. Dabartiniai vaikai (kaip ir suaugusieji) labai skuba, todėl nervingi (kaip ir suaugusieji). Pamokas paruošti reikia greitai, internetas turi veikti greitai, atostogos turi ateiti greitai, knygą reikia perskaityti greitai, todėl ji neturi būti stora. Kažkokių teigiamų rezultatų pasiekti – irgi greitai. Manau, kad mano laikais nebuvo vaikų, kurie išdrįstų su mokytoju atžagariai kalbėti, jį apspjauti ar kaip kitaip paniekinti. Galiu dar ir taip pasakyti: geri vaikai dabar mažiau geri, o blogi labiau blogi. O viskas juk iš namų ateina. Todėl mokytojai ir skundžiasi, kad šiais laikais labai sunku mokykloje dirbti. Ne tiek su vaikais, kiek su tėvais.
Koks nuotykis iš Jūsų vaikystės labiausiai įstrigo atmintyje? Galbūt jis tapo ir knygos siužetu?
Ypatingų, įsimenamų nuotykių, regis, neturėjau. Kažkada esu parašęs apsakymą „Arklio koja“. Ten mano tėtis kausto arklį, o aš jo koją laikau. Beje, dariau tai ne vieną kartą. Ne itin dideliam vaikui tai nemažas iššūkis. Kad ir kaip tėtis drąsindavo, vis tiek bijodavau, kad arklys neįspirtų, nors iš tikrųjų, stovėdamas ant trijų kojų, to padaryti jis negali. Kai pavasarį patvinusi upė užliedavo lankas, su broliu pasidarydavom plaustą ir pasileisdavom į gan romantiškas ir gerokai pavojingas keliones, kurių metu tikrai sušlapdavom, o neretai ir išsimaudydavom. Šiuos nuotykius irgi esu aprašęs. Mudu su broliu Lionginu dar buvom karvelininkai – vienu metu turėjom daug įvairių rūšių balandžių. Auginti šiuos burkuojančius gražuolius, juos veisti, keistis jais buvo ir įdomus, ir, beje, nepigus užsiėmimas. Jei kas šia liga užsikrėsdavo, tai ilgam. Apie balandžius esu rašęs knygoje „Mano vaikystės ledai“.
Skaitant Jūsų knygas susidaro įspūdis, kad esate labai arti vaiko. Kaip pavyksta savyje išsaugoti dalelę vaikiško žaismingumo ir suprasti vaikus?
Nors metų jau graži krūva, bet man atrodo, kad senas dar nesu. Antra vertus, kodėl turėčiau toks būti? Šviesios atminties vaikų (ir ne vaikų) poetė Alma Karosaitė pasakytų: viso labo septynios vaikystės. Gal į šį klausimą atsakyti man padės literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis, viename straipsnyje rašęs: „Vytautas Račickas turi daug metų (ir daug parašytų knygų), bet jis nesensta, jis visada jaunas ir net kažkiek vaikiškas, nes stovi šalia vaikų pasaulio. Jis taip pat moka matyti: jis pastebi daugybę gyvenimo smulkmenų ir sugeba visa tai pajusti gyvai, tarsi vaiko akimis. Jis moka žaisti, kitaip sakant – kurti įdomias ir prasmingas istorijas. Juk literatūros rašymas yra savotiškas žaidimas, vaizduotės veikla. O svarbiausia, kad rašytojas ne tik žaidžia, bet tam savo žaidimui suteikia prasmę, moko vaiką gyventi.“ Negaliu nesutikti su R. Tamošaičio mintimis. Kaip ir su uteniškio rašytojo bei pedagogo Stepo Eitminavičiaus pastebėjimu: „Apie rimtus, netgi dramatiškus dalykus Vytautas Račickas moka pasakoti žaismingai, linksmai, gal net ironiškai ar autoironiškai.“ Būti arti vaiko išties labai svarbu. Ir aš būnu. Bendrauju su juo. Mat esu dažnai kviečiamas į susitikimus su skaitytojais bibliotekose, mokyklose. Pamokų su gyvu rašytoju jie labai laukia. Laukiu ir aš. Juk autoriui tokie edukaciniai užsiėmimai ne mažiau naudingi – sužinai, kas vaikams rūpi, jie pateikia daug įvairių klausimų. Pagaliau, išgirsti vaikų juoką. O svarbiausia – bent kuriam laikui sudomini knyga, paskatini skaityti. Knygose dažnai kreipiate dėmesį į apleistus, vienišus, nelaimingus vaikus.
Jums svarbu kalbėti apie skaudžiąsias gyvenimo patirtis?
Taip, svarbu. Nes tai jaudina, skatina išgyventi, patirti savotišką katarsį. Vaikai tokius dalykus labai supranta. Kai jiems pasakoju nelinksmą šeimos istoriją, kurios pagrindu parašiau „Šlepetę“, iki šiol krutėję ir šurmuliavę, jie staiga lyg triušiai ištempia ausis ir sustingę klausosi. Suaugusieji, deja, ne visuomet įsižiūri į vaikų kasdienio gyvenimo rūpesčius ir problemas, paiso tik savo interesų, šitaip juos ne tik įskaudindami, bet neretai ir nuskriausdami. Parodyta knygoje, o skaitytojo atpažinta ir priimta, toji skriauda tampa mažiau žeidžianti, suteikia vilčių, neleidžia per daug liūdėti.
Pagaliau, ugdo empatiją. Kaip gimsta Jūsų personažai – kiek juose išmonės, o kiek – tikrovės atspindžių?
Tie personažai iš mėnulio nenukrenta. Esu realistas, todėl ir knygų veikėjai iš realaus gyvenimo. Gali būti iš mano, gali būti ir iš kitų žmonių. Tačiau plika tikrovė be išmonės – kaip kava be pyragaičio. Todėl išmonė visad po ranka. Antraip, kaipgi kažką išgalvosi, pakeisi, sumaniai pameluosi. Šmaikštų dialogą ar kažką tokio, ko realiame gyvenime nė nebūna, sukursi.
Kurie Jūsų personažai Jums patys artimiausi?
Rimantas Zuika iš „Zuikos Padūkėlio“, Edvardukas iš „Šlepetės“, Jokūbėlis iš apysakos „Berniukai šoka breiką“, na ir, žinoma, naujausias mano personažas – Juzulis iš knygos „Juzulio istorijos“. Jie geraširdžiai, saikingai išdykę, moka juoktis, moka verkti. Moka užjausti, padėti. Jie – tiesiog geri žmonės. Reikėtų pridėti ir Geną Narušį iš romano jaunimui „Baltos durys“.
Galbūt stebite šiandieninį vaikų literatūros lauką ir galite pasidalyti pasvarstymais, kokios literatūros, kokių temų labiausiai trūksta?
Labiausiai trūksta realistinės, tikros, su visom žarnom ir plaučiais iš gyvenimo išplėštos prozos. Beveik išnykęs apsakymo žanras. Dabar parašomas koks tekstas ar knyga, o žanras taip ir neįvardijamas. Bet gal tai ir nebūtina.
Kaip manote, ar literatūra turi galią keisti gyvenimus, padėti ištverti sunkias akimirkas?
Manykim, kad gali.
Ko galėtumėte palinkėti skaitytojams ir ko – vaikams kuriantiems rašytojams?
Skaitytojams – rasti laiko skaitymui, o vaikams kuriantiems rašytojams – neploninti liežuvio ir nemeluoti.
