Parengė Vytautas Kazela
Dabar jau niekas neberašo apie šį autorių. Vadina jį pelnytai užmirštu arba vienu garsiausių sovietinės literatūros vardų. Tai – Teofilis Tilvytis (gimė 1904 m. sausio 28 d. Gaidžiuose, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje; mirė 1969 m. gegužės 5 d. Vilniuje) – Lietuvos liaudies poetas, prozininkas, vertėjas, spaudos darbuotojas. Mokėsi Panevėžio ir Utenos gimnazijose. Septynerius metus dirbo mokesčių inspekcijoje Kaune. 1924–1925 metais mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje, vaidino satyros teatro „Vilkolakis“ spektakliuose. 1926-aisiais prisidėjo prie keturvėjininkų literatūrinės grupės. Kaip humoristas ir satyrikas, periodikoje pasirašinėjo Jul. Bokso slapyvardžiu. Nuo 1933 iki 1940 metų redagavo satyros laikraštį „Kuntaplis“. Nacių okupacijos metais kalintas Pravieniškių koncentracijos stovykloje. 1944–1945 metais buvo LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius. Nuo 1958 metų LSSR Taikos gynimo komiteto pirmininkas. 1947–1963 metais LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Išgarsėjo literatūrinėmis parodijomis (poezijos rinkiniai „3 grenadieriai“ (1926 m.), „Nuo Maironies iki manęs“, 1929 m.)). Remdamasis aktualijomis kūrė eiliuotus feljetonus, humoristinius eilėraščius. Poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928 m.) pašaipiai vaizduojama romantikų ir simbolistų jausmingumą nuvainikuojanti meilės istorija. Poemoje „Dičius“ (1934 m., televizijos filmas sukurtas 1980 m., režisierius B. Bratkauskas) satyriškai pasakojama apie jaunuolį karjeristą ir jo dorovinį nuosmukį (čia savitai imituotos A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ intonacijos). Romanuose „Ministerijos Rožė“ (1931 m.), „Kelionė aplink stalą“ (1936 m.) pašiepiama Kauno valdininkija. Sovietiniu laikotarpiu aukštino socialinę tvarką, derinosi prie socialistinio realizmo reikalavimų. Epinėje publicistinėje poemoje „Usnynė“ (apdovanotoje SSRS valstybine premija (1951 m.) vaizdavo valstietijos kelią į socializmą, propagavo laimingą kolūkių gyvenimą. Poezija (rinkiniai „Baltijos vėjas“ (1948 m.), „Sonetai apie laimę“ (1951 m.), „Tėvynės laukuos“ (1953 m.), „Nameliai mano brangūs“ (1958 m.), „Deja, dar pasitaiko“, (1964 m.)) paveikta sovietinei poezijai būdingo aprašinėjimo, tikrovės pagražinimo, publicistiškumo. 1977 m. literatūros kritikas Vitas Areška išleido kritikos knygą „Teofilis Tilvytis“. Rengdamas šią publikaciją paskambinau į Utenos kraštotyros muziejaus Tauragnų filialą ir pasidomėjau, ar muziejuje yra surinktų atsiminimų apie kraštietį Teofilį Tilvytį, ir išgirdau, kad muziejuje beveik nieko nėra. Sužinojau tik tai, ką žinojau ir buvau skaitęs: 1959 m. rudenį Tauragnuose buvo pastatyti kultūros namai. Jų statyba rūpinosi kraštietis poetas Teofilis Tilvytis. 1969 m. jis mirė, o Utenos rajono valdžia sumanė įamžinti jo atminimą. 1971 m. Tauragnų kultūros namuose buvo įrengtas Teofilio Tilvyčio memorialinis muziejus. Atgavus nepriklausomybę muziejus pavadintas Tauragnų krašto muziejumi, ekspozicija pakeista. Ji supažindina su Tauragnų praeitimi nuo 1261 iki 1990 m., pristatomos iškiliausios šio krašto kultūros ir meno asmenybės, tremtiniai, kovotojai už Lietuvos laisvę. Edukacinių užsiėmimų metu muziejaus lankytojai susipažįsta su daktarės Eugenijos Šimkūnaitės moksliniu ir literatūriniu palikimu. Kur kas daugiau apie Teofilį Tilvytį man galėjo papasakoti Gaidžiuose gyvenanti muziejininkė Rimanta Gaidienė. Ji sakė, kad kaime nebeliko Tilvyčius atsimenančių žmonių. Apie Teofilį Tilvytį Gaidžių žmonės atsiliepdavo gražiai. Nuvažiavę į Vilnių jie ir pernakvodavo pas jį. Niekada neatsisakydavo padėti. Anot muziejininkės, paauglystėje Teofilis buvo padūkęs vaikas. Ir pats rašytojas atsiminimuose gražiai prisimena savo vaikystę: „Pavasarį Kryžiakalnio žvyrduobėse, vasarą prie ežero Silio, rudenį pievose, ant ledo, žiemą ant šiltos krosnies riedėjo nerūpestingos vaikystės dienos.“ Šiek tiek kitokie prisiminimai iš vėlesnio laikotarpio, kai karo metais poetas, paleistas iš vokiečių kalėjimo, trejus metus su šeima sunkiai dirbdamas, raudamas krūmus, rinkdamas akmenis, ardamas dirvonus gyveno tėviškėje: „Giminės šnairavo, kad aš sėdėjęs kalėjime ir tuomi sutepęs katalikiškos šeimos gerą vardą (visi jo broliai ir seserys buvo uolūs katalikai, sesuo Jadvyga – vienuolė, brolis poetas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis – kunigas). Atkakliai kovodamas už vaikų likimą, pamažu pajutau ne tik kaimiško gyvenimo neišvengiamumą, bet ir jo patrauklumą, poeziją. <…> Daugelį dalykų, kuriuos atsivežė iš Kauno šeima, laikui bėgant, išsikeičiau į maisto produktus.“ Išsaugojo tik radijo aparatą, akordeoną, fotoaparatą. Daugelis šiandien net nežino, kad rašytojas buvo puikus fotografas ir muzikantas. Bandė lipdyti. Maironio muziejuje Kaune saugomas fotoaparatas, pluoštas jo darytų gimtųjų Gaidžių kaimo ir Tauragnų miestelio nuotraukų, trys Teofilio Tilvyčio iš tamsaus plastilino nulipdytos skulptūrėlės, paties rašytojo autoportretas (bareljefas), jo anūkų Gintaro, Ryčio biustas ir galvutė bei Salomėjos Nėries portretas, akordeonas, kuriuo Teofilis Tilvytis grodavo laisvalaikiu ir draugų susibūrimuose. Važiuodamas keliu pro Gaidžius visada pastebiu pakelėje didelį akmenį ir ant jo pritvirtintą lentą su užrašu. Po poeto mirties sovietinė valdžia į rašytojo gimtinę atitempė didžiulį akmenį, o ant jo prikalė lentą su užrašu: „Gaidžių kaime 1904 I 28 gimė ir augo LTSR liaudies poetas Teofilis Tilvytis.“ Sako, kažkur atokiau yra dar akmuo su užrašu „1949 Usnynė“… Pirmą kartą įsiskaitau į jo eilėraščius. Buvęs keturvėjininkas, maištautojas dėl patogesnio gyvenimo pats pasirinko nelaisvę. Yra parašęs ir gražių eilėraščių. Socialistinio realizmo dogmatizmas suvaržėTeofilio Tilvyčio, kaip satyriko ir modernaus poeto, galimybes. Šnekamosios kalbos stiliumi parašytos epinės publicistinės poemos „Usnynė“ pirmoji dalis turi tam tikrą meninę vertę dėl tikslių socialinių ir gamtos detalių prisodrinto reljefiško vaizdo. Ir vis dėlto Teofilio Tilvyčio negalima išbraukti iš lietuvių literatūros. Kad ir dėl tokių eilėraščių…
Iš „PEIZAŽŲ“
Gimtinė mano, pasakų šalis!
Ten Tauragnas, ten Utenas, Baltys, Silys –
Tai ežerai, naktim laukuos blizgą kaip žvakės,
Rytais jie mėlyni kaip lietuvaičių akys;
Už Silio braška alksniai Pagrabių,
Pilni žolių, gėlių ir vaisių nuostabių!
Didžiolaukiai tirštais šermukšniais švokščia,
Be jūsų glūdumos aš, rodosi, užtrokščiau!
O beržai gojuos, vėjo košiami,
Man įkvėpė tikėjimą gimta žeme,
Tuo vargo taškeliu, vien pasakom turtingu…
Bet ką jau – girtis meile nepritinka.
Čia kraštas mielas širdžiai, lengvas ir gilus,
Čia saulė su dangum kas dieną perdažo šilus,
Aplinkui horizontas – mėlynas miškų vainikas
Padangėm traukiasi pilkėjančiais kasnykais,
Pakalnėj pasitiesę pievų, aukso varpų kilimai,
Bet ryt – gražesnė bus gimtinė mano mylima.
1940
