ARVYDAS JURKAITIS
***
Mama –
Duona kasdieninė,
Gražiausiu rūbu aprėdyta,
Vėsta, vėsta, vėsta…
O siela šaukia rėkia –
Atsiriekite gražiausią riekę
Ir į savo lobių skrynią,
kuri dar atmintim vadinas,
Įsidėkit.
Girdžiu,
Kaip duona šneka –
Vaikeliai,
Jūs ir patys esat duona.
Tiktai nedžiūkit,
Nepelykit, nesausėkit…
O savo trupinius skalsius
Po svietą sėkit…
Žvėreliui, vaikui, paukščiui,
Gėlei ar tam,
Kuris pro šalį ėjo…
Mama –
Tai duona kasdieninė,
Gražiausiu rūbu aprėdyta,
Vėsta, vėsta, vėsta…
Ir išeinu dalint savęs
Į mūsų, mama, miestą.
2023 12 31
ALDONA PELANIENĖ
***
Kaip gražiai sninga, mama,
Ant rankų, ant plaukų
Šios snaigės leidžiasi ir tirpsta,
Ir aš šlapia tampu…
O tu sakai: nieko tokio,
Juk būna ir blogiau…
Snaigės šoka savo šokį.
Dabar žiema… Supratau.
Ramumo, išminties tiek daug,
Išmokei nepalūžti ir tylėti…
Skausmą pasiimti sau,
O gyvenimu tikėti…
Kaip gražiai sninga, mama,
Pasidžiaukim mes abi,
Tik neleiskim prisnigt į širdį…
Šaltis nužudys… tiki?
AUDRONĖ MISIUKAITĖ
***
Ar matei – kažkas dalino
Laimės pažadus gražius.
O kai kam brukte įbruko
Bilietus paikai tuščius.
O žadėjo… O kartojo:
„Laimės kalvis – pats!”
Tas „kažkas“ piktai kvatosis,
Kai tau duobę kas.
DALIA BUBULIENĖ
***
Rašau ne žodžiais –
Širdimi rašau.
Mintis paukščiu plasnoja.
Klausaus, kaip už lango lietus
Sidabro lašeliais groja.
Aš matau, kaip sudužę lašai
Palieka takus ant stiklo.
Aš ne žodžiais,
Širdimi rašau.
Išsaugoti ir prisiminti.
BANIUTĖ ŽILĖNAITĖ-BARAVYKIENĖ
MANO KRAŠTAS
Mėlynakis mano kraštas,
Upių, ežerėlių raštais
Apraizgytas, sumazgytas,
Pušynėliais apkaišytas.
Iš Baluošo, Baluošykščio,
Kur antelės raibos krykščia,
Teka sraunas vandenėlis
Per Ginučių ūlytėlę.
Iš Asėko pro giružę
Nuirkluosi į Palūšę,
O jei užlipsi ant kalno –
Tėviškėlė kaip ant delno.
Deivė Lada čia gyveno,
Todėl meilė nepaseno.
Nors sugriovė priešai pilį,
Čia gyvenam, čia ir mylim.
Iš Baluošo, Baluošykščio,
Kur antelės raibos krykščia,
Srūva sraunas vandenėlis
Per Ginučių ūlytėlę.
DAIVA RIMŠIENĖ
***
Apkabink mane lyjant lietui,
Siaučiant pūgai, priglausk…
Po dangumi užteks vietos,
Leiski sau meilę pajaust…
Nebijoki mylėti dar kartą,
Jausmų versmė tavy gyva…
Net jei gyvenimas apkarsta,
Tikėk, kad tai ne pabaiga…
Gyvenimo skoniai ir spalvos
Keičiasi su kiekviena aušra.
Jausmų kvapas vis mainos,
Tokia gyvenimo upės vaga…
DONATA PRUŠINSKAITĖ
***
Pasodinsiu paskutinį medį,
Nupiešiu paskutinį paveikslą,
Sudainuosiu paskutinę dainą,
Pabučiuosiu žemę,
Išeisiu į ugnį, iš kurios atėjau.
Mano paveikslai – mano vaikai
Ir eilės mano sukurtos,
Tas pats pasaulis, kiti laikai.
Tik kiti monstrai
Žaidžia savo burtais.
EDITA GRUDZINSKAITĖ
***
Vėl pareinu minčių laukais namo
Nors niekad nebuvau iš jų išėjus
Jie amžini kaip pamato akmuo
Kaip ženklas kryžiaus ant kaktos aliejum
Ant smilgos žemuogių širdžių privėrus
Nuo Vingiorykštės pėdinu basa
Ir nudiegia lyg pirštą prisivėrus
Kad prie pirkios nepasitiks manęs Ona
Girdžiu bites senoj klojimo liepoj
Ir varpą gaudžiant šv. Petro atlaidų
Kampe rėmely musių aptaškuotą Jėzų
Matau. Tyliu, klausau, šaukiuos, meldžiu
Kamaroj kalvaratas verpia giją šviesią
Ir stūkso kalnas neklojėtų patalų
O rausvos pinavijos audekle pavėsio
Ištikimai kvepės net kai nebus savų
Kai jaunatis aštri šienaus žvaigždžių laukus
Iki gaidžių į dangaus šulinį žiūrėsiu
Kaip raskila apverkusi visus savus
Aš amžinybės ateitį staiga regėt pradėsiu
Matau, Ona ir Petras audžia dviese
Gėlėtą lino staltiesę iš pievų Tauragnų
Bekraštę, stalui prie kurio susėsim
Visi. Danguj. Kai susirinksim po darbų
GIEDRĖ SUDNIUTĖ
***
Kur miškai senieji, kur takai,
Kur didvyriai mūsų karžygiai,
Kur švelni lietuviška daina,
Kur gera senelių šypsena,
Kur piliakalniai žali žali,
Kur pilių nebylūs kuorai ir aukšti,
Kur laukų tyroji žaluma,
Kur lopšinė ilgesinga ir pirma.
Ten Tėvynės nuostabus dangus,
Ten gimtinės kraštas įstabus,
Ten senų tėvų brangi šalis,
Ten mūs meilės, džiaugsmo, ilgesio viltis.
IEVA KADŽIULYTĖ
***
Svajonės grįžta archetipais, sodo kvapu.
Motiniškas rūpestis liko geltono medinio namo kieme
Ant laiptų, kur saulėtomis popietėmis šildydavosi katė.
Peržengiau ribą, suskaldžiau akmenis, miriau.
Todėl esu verta laimės.
Pasaulis nusisukęs nuo saulės,
Visi pasaulio vilkai išėjo iš miškų,
Visi pasaulio vaikai auginami motinų vilkių.
Mes keičiamės.
Lėtai transformuojame kalnus, jų nereikia nuversti.
Svajoju prisijaukinti vaiką, o gal vilką?
JOLANTA BALABONIENĖ
Pavasario stebuklai
Tai stebuklai, tai kerai –
Dūzgia obelų žiedai!
Žieduose paskęsta žvilgsniai,
O aplink nutyla žingsniai.
Tas baltumas toks gražus!
Užburia žiedai visus…
Štai jau sninga taip lengvai…
Vėliau džiugins obuoliai!
MINDAUGAS STUNDŽIA
ŽIRGAI AUKŠTAITIJOJ
Liepsnoja karčiai
Baltam kely…
Šuoliuoja sarčiai
Toli toli…
Žaibuoja pasagos
Palei Sartus –
Senolių pasakoms
Atkelk vartus…
Te jos palieka
Širdy ilgai –
Per baltą sniegą
Balti žirgai…
LEONORA BUIČENKIENĖ
***
Paklausyki,
Kaip rūstauja vėjai,
Kaip siautėja pūgos laukuos,
Kaip vienišas beržas palaukėj
Sau ilgesio dainą dainuos…
Kaip smilga, sugrubus nuo šalčio,
Blaškysis ir laiškus rašys,
Nekaltins kartaus ji likimo,
Kad žodžiai pradingsta pusny…
Kaip krūpčioja, virkauja pušys,
Kai viršūnėmis lekia pašėlęs šiaurys,
Kaip krinta ant žemės jų šakos,
O kamienais nubėga skaudus virpulys…
MILDA MASALIENĖ
MOTERIS
Kas aš esu?
Aš moteris –
Su kaprizais ir įgeidžiais.
Kas aš esu?
Aš moteris –
Deivė ir grožio etalonas.
Kas aš esu?
Aš moteris –
Paprasta bet neprasta.
Kas aš esu?
Aš moteris –
Namų šeimininkė ar karjeristė,
Nesvarbu.
Nesvarbu…
Plaukų spalva,
Akys,
Ūgis ar svoris
Nesvarbu….
Kas aš esu?
Aš moteris –
Žinanti savo vertę.
Aš moteris –
Tikinti meile.
Aš moteris –
Mylinti ir atsidavusi,
Klystanti ir atsiprašanti.
Aš moteris –
Besimokanti iš savo klaidų.
Žinau –
Teisintis neprivalau.
Kokia aš bebūčiau…
Aš tik moteris esu….
ODETA TUMĖNAITĖ-BRAŽĖNIENĖ
***
Vis renku kasdien
ir rišu į mazgelį
savo dienų
dovanas:
saulės šypsnį,
rasos lašą,
gerą žodį,
kavos skonį,
ieškojimus
ir klausimus
(jų daugiau,
nei atsakymų);
mielus prisiminimus
ir artimųjų
atvaizdus
(dažnai tik iš
nuotraukų);
dėkojimą ir maldą
kaskart labai
šykščią –
(gaila laiko);
gėlės žiedą –
(užsilikusį
iš Mamytės darželio);
saulėlydį,
tikresnį nei vakar,
ir nuovargį,
užmerkiantį
nakčiai akis.
PETRAS PANAVAS
TARPEŽERIŲ SONETAS
Tai aukšta Aukštaitijoj, tai erdvu.
Žiūri į ežerus – ir tartum skristum.
O debesis – lyg ta vėlė be krikšto,
Be protėvių, be ainių, be maldų.
Tai aukšta Aukštaitijoj, tai šviesu!
Jau baigia auksu virsti rugio plotas
Ir pilkapiai – Istorijos golgotos
Tarp amžinų ir laikinų tiesų.
Kaip surūšiuoti tas tiesas visas?
Kaip nepavirsti komišku teisiuoju?
O Laikas žingsnius, minutes skaičiuoja,
Nematomas, tačiau visur esąs.
Ir šypsos iš teisių ir neteisių.
Iš laikinų ir amžinų tiesų.
RAMUNĖ BRUKŠTUVIENĖ
***
Pakvimpa snaigėmis už lango
Šalta pūga,lyg nuotaka balta.
Užgniaužia kvapą šokio vingis,
Ji sukasi, kvatoja šėldama…
Mėnulio pilnaty ji spindi,
Jaunikio laukia ištiestas sparnais,
Kad ją įsuktų, plaukus veltų
Ir apkabinęs keltų, neštų Tango apžavais…
Ir vėjas skuba, belsdamas į langą,
Bučiuoja nuotakos baltus pečius,
Pūga nešoka švelnaus valso –
Jai tik Fokstrotas – kaip tik bus…
Baltoj poroj – abu kaip vienas,
Jie sukasi, kvatoja už langų.
Sušokto šokio nekartoja,
Kiekvienąkart kitu ritmu.
Ir kvepia sniegas – šaltas pūkas,
Žaviom snaigutėm – pamergėm pūgos.
Užburtas šokis leidžiasi ant žemės,
Užklotas nuometais baltos žiemos.
RAMUTĖ ŠEIKIENĖ
VIDURŽIEMIS
Pastogėj sustingę ledo varvekliai,
Užgimę speiguotuose ryto delnuos,
Lyg mieguisti kūdikiai markstos,
Blankiuose viduržiemio spinduliuos.
Toks trapus ir drovus saulės šypsnis,
Nedrąsus ir koketiškai mielas,
Vis dažniau platesnę šypseną paišo
Užšalusiuose lango stikluos.
Kieme žaidžia gudrios,
Bet alkanos varnos slėpynių.
Čia nugvelbia sargiuko skanėstą,
Čia jau supas klevo viršūnėj
Ir išduoda speiguotą vidurnakčio kėslą.
Murkia rainis drungnam radiatoriui,
Kad pavasario morčiaus jau ilgis.
Tobulai išsilaižo kailiuką,
Ir vėl išsitiesia kiek ilgas..
Taip ir sukas juodai baltas gyvenimas,
Su vakarėm maldom, ir svajonėm prieš miegą.
Grygo ratai gabena sapnus. Išdalina.
Į tolį nurieda.
Su kavos puoduku žvarbų rytą
Ir su užlenktu puslapiu knygos,
Kur kažkas, kažkam pažadėjo
Ranką, meilę ir painią intrigą.
Su supainiotu kamuoliu siūlų,
Virbalais ir mezginio raštais…
Su vanilės kvapu nuo garuojančių spurgų
Ir kaimiškam pečiui troškintais kopūstais…
Krypsta minutės pavasario pusėn,
Dienos nusižiovauja ir plačiau atsimerkia,
Gal todėl tie pastogės varvekliai
Jaučia pabaigą ir apsiverkia…
REDA ZARANKIENĖ
SNAIGĖS BURTAS
Ore žėravusi spalvų besaikiais turtais
Ir gniaužus kvapą savo formos burtais,
Nutūpusi ant skruosto, ji ištirps
Ir paprastu vandens lašu pavirs.
Prieš dingdamas lašelis dovanos
Nepaprastą akimirką dienos:
Sutilps joje ir amžiai, ir gyvenimas,
Ir mylimųjų šypsenos, ir nerimas.
Akimirksny sukrykš vaikystės žaismas,
Ir tango šoks jaunystės geismas,
Rimta branda palaistys liauną medį
Ir atsisės prie stalo tų, kur gedi.
RIMA LEKANDRIENĖ
***
Užmirštieji žodžiai
Sugrįš,
Kai išmoksi širdimi
Tylėti,
Gyvenimas kaip žolė
Su dainuojančia tyla
Ir savasčių šešėliais.
SAULIUS MIKALAJŪNAS
SUSITIKIMAI
Stoviniuoja
kryžkelėje
du broliai
Antanas ir Motiejus,
mindžikuoja –
žadėjo ateiti.
O kaipgi!
Į kalną žingsniuoja
Antanas –
atsiprašinėja
užtrukęs
–
sakosi, ilgokai
kalbėjęsis
su Kristijonu,
džiaugiasi,
kad gražiai pasitiko
Rapolas.
Nuo upės kyla
ne rūkas –
Jonas,
šnektelėjęs
su bičiuliu,
taipogi Jonu.
Tą kartą turėjęs
kilti didelis
sambrūzdis –
bet
žmonės apie
tai nieko nekalbėjo.
Tikriausiai
buvo šviesu,
bet niekas nesuprato
iš kur ta
šviesa.
O gal nebuvo?
Gal ir vėl būsiu
viską ne taip
išsigalvojęs.
SANDRA KARUŽYTĖ
***
Tolimiausiame kambaryje
jis sėdėjo
degė žvakės
medinėmis sienomis šoko šešėliai
man įėjus pakilo
baltos klostės
lengvai subangavo
– atėjai pagaliau atėjai –
jis prabilo -–nesimatėme
keturias dešimtis metų
verta buvo tiek eiti?
– kiekvieną žingsnį
o Dieve
kiekvieną
pėdos gyja atėjus
ir atmintis
prisėsiu šalia
pradėsiu gyvenimą megzti
STANISLOVAS KARANAUSKAS
Ištrauka iš mitologinės poemos „Indraja“
apie aukštaičių deivę Indrają
Broliai ir sesės! Padėkos giesmę
Širdingai siųskim į aukštą dangų.
Už Prakorimo saldųjį medų –
Gyvenimą mielą mums dovanotą.
Dangaus paveikslams, debesų pynėms,
Šilumai saulės, ugniai griaustinio,
Už vandens gurkšnį, šaltą ir gaivų,
Sotų paviržį žemės keleiviui,
Už Saulės dukrą – skaisčiąją I n d r ą j ą –
Ir jos pamiltą seserį Žemę
Su žaliu rūbu, pievomis, giriom,
Su grakščiais žvėrimis, paukščiais lakūnais
Ir kas po žemėm, vandeny tūno,
Už žmonių padermę, gudrią ir darbščią,
Sėlius garsiuosius ir jų kaimynus:
Už Nalšią, Leliumus, Latavos kraštą,
Mums visiems brangią protėvių žemę,
Kurioj išaugo Aukštaičių medis –
Indrajos šalys, kur ji gyveno.
Dvarų turėjo ne vieną dešimt.
Žemė patyrė jos meilę, galią,
Kai žodį tariant, net medžiai linko.
Želmenys švelnūs dygo į viršų.
Žvėrys žinojo, kur kam bėgioti,
Kam savo kailį teks atiduoti.
Žuvims ji skyrė nardymo vietą
Ar po šaknim tyliai tūnoti.
Girdėjo deivė akmenį dygstant
Ir paukščių kalbą, giesmes suprato.
Ką medžiai ošia, žolelė šnara,
Ką šaltinėlis marma prie tako.
NERIJUS PIPIRAS
***
Kas vakarą
Tyliai
Uždaro duris
Mėnesiena ir vėjas, ieškodami vietos
sakmėj.
Kas vakarą
Tyliai ir baugiai
Užpūtus žvakes
Naktis ryto vardą kartoja
Ir tyliai išsliuogia, pažadinta vėjo, tada, kai žibuoklė žemę ašara vilgo.
Matau, kaip gryčioj
Tėvas raiko duoną.
Po gabalėlį jos mes nešamės visi,
Ir žingsniai sunkūs
Per aruodą
Vėl užstalėn sekmadienio sodina mus.
Ir iš šalių, iš kryžkelių ir miestų
Čionai visi savi – savais visus vadinam –
Ir gryčioj būname tiesiog, kur Tėvas raiko duoną.
Tą gabalėlį prisiminę, vėl grįšim kaip kadaise Lietuvon.
Tu nežinai, kaip skauda širdį,
Kai užtrenkia namų duris žmogaus ranka.
Tu nematai, kaip rymau ten, prie skiaučių,
Kur vėjas nupučia maldos natas
Ir vienumoj esu didingas su skaudančios širdies šventa rauda.
2022 09 03
ZITA DIČIUVIENĖ
***
Gimtine mano, tau dainuoju,
Pagarbiai tau lenkiuosi, žodžių neužtekus
Tave turiu, bet vis naktim sapnuoju
Kaip ir tada, tavęs netekus.
Buvau dar vaikas ir menkai žinojau,
Kad aš į Sibirą, į mirtį vežama.
Vaikystė mano, – gan dažnai kartoju
Ten ant ledynų liko šaldama.
Tenai barakuos ant šarmoto lango
Tau, tėviškėle, raudą užrašiau.
Baikalo atspindžiuos tik tavo dangų,
Tik tavo sodus žydinčius mačiau.
Tėvyne mano, tu laiškais atskridus,
Vilties ugnelėm šildei mylima.
Tu lino žiedu širdyje pražydus
Vardu brangiausiu – Lietuva.
VALDAS MINTAUČKIS
Loretai Asanavičiūtei
Brėško trispalviai rytai.
Sirpo pirmosios laisvės
Uogos.
Krito po tankų
Vikšrais
Jaunatviškos mintys
Nuogos.
Išeinant pamojai
Ranka –
Mama, aš greitai grįšiu.
Likimo ranka
Juoda
Tamsoj
Išrikiavo
Kryžius.
Liepsnoj atminimo
Laužų
Pavasariai ievas
Virkdys.
Girdės Lietuva
Amžinai
Laisve plakančias
Jūsų
Širdis.
VYGANTAS VARNECKAS
MIELA AUKŠTAITIJA
Nuo laikų senovės ji visiems miela,
Lietuvos gražuolė – tai Aukštaitija.
Ežerai, kalneliai ir žali miškai,
Širdžiai mielas kelias veda mus tenai.
O dainų ir posmų didelė prasmė
Niekad nepabosta, galit patikėt.
Skamba, aidi kloniais mylima daina.
Tai gražiai dainuoja mūs Aukštaitija.
Mylima per amžius bus Aukštaitija.
Ne veltui praamžiai garsino taip ją.
Ateitin vilioja nuostabi gamta.
Motina šventoji – tai Aukštaitija.
VYTAUTAS RINKEVIČIUS
BALTA ŽIEMA, SKAUSMAS IR NEVILTIES AŠAROS
Pasipuošę šerkšnu, sidabriniu šerkšnu,
Stovi eglės, beržai –
Pasiilgau tavęs… ir tų vėjo dainų,
Sugrįžai, ačiū tau, sugrįžai…
Kaip gražu, kaip nežemiškai gražu,
Kai žiema lyg skara balta apsirėdžius…
Taip norėjos baltai padabintų beržų,
Ir dar… – prakartėlės ir ėdžių…
Ačiū tau, tu graži ir balta,
Mano sielą ramybė apgaubia…
O kur skausmo ir ašarų daug, ir daug nevilties
Čia žiema nekalta,
Čia tik kaltas niekingas žmogus,
Kuris žudo, griauna ir siaubia…
VYTAUTAS RIDIKAS
* * *
Išausk man, mylimoji, kelią
Iš savo mylinčių akių,
Iš sruogos krintančios į taką
Ramunių baltažiedžių vainiku…
Išausk man, mylimoji, taką
Iš žydinčių baltų gėlių,
Ir kad pamilčiau dainą
Laukų rugiagėlių melsvų…
Išausk man, mylimoji, meilę,
Kad dar mylėt galėčiau,
Mylėt galėčiau
Tave po žydinčiu klevu…
Išausk man, mylimoji, saulę,
Vaivorykšte tarp žemės ir dangaus
Ir, kad pajutęs tikrą laimę,
Palikčiau pėdsakus žmogaus.
Išausk man mylimoji laimę,
Kurios taip ir nesuradau…
Išausk man skraistę savo,
Kurios taip, anot tavęs, ir netekau…
Išausk man, mylimoji, kelią
Nors keistą, sudėtingą taką,
Išausk man visata tai kaip meilę,
O jei gali, kelionei – dar ir mūs motulę saulę…
2023 11 21
STEFANIJA JUKNONIENĖ
Prie namo, prie seno,
Kur seniai, jau seniai
Vakarais šviesa neberusena,
Tyla, vien tyla amžinai…
Sukrypusi svirtis prie šulinio,
Sode obelėlė pasvirus,
Nebėra obuolių,
Nebėra ir vandens šulinių.
Bet man dažnai atrodo,
Kad aš vėl kaip vaikystėj,
Bėgioju sodžiaus takeliu,
Nes gimtinę be galo myliu…
Gal todėl, kad gimiau,
Gal todėl, kad užaugau aš šičia,
Seno namo pavėsin
Aš dažnai vis sugrįžti norėsiu.
Sugrįžt ir pabūt,
Ir nubėgt takeliu kaip vaikystėj
Prie gimtųjų namų
Man be galo ramu…
